Tai septynių Marijos skausmų ir džiaugsmų vainikėlis. Į Lietuvą ji atėjusi iš Lenkijos (parašyta pranciškono Vladislovo iš Gielnowo). Reikia manyti, kad giesmė  pirmiausia pasigirdo pranciškonų ir bernardinų bažnyčiose, iš kur ir paplito po Lietuvą. Iš pradžių minimi septyni Marijos skausmai, kuriuos ji iškentėjo, bei išvardijami septyni Marijos džiaugsmai. Kada „Karunka“ išversta į lietuvių kalbą, sunku nustatyti, bet tikriausiai ne anksčiau kaip XVII a. Autorius galėjo būti ir jėzuitas, nes ji pirmą kartą rasta 1726 m. P. Šrubauskio giesmyne „Balsas Szirdiespas Wieszpati Diewa, Panna Szwencziausia ir Jo Szwentus Danguy Karaliaujenczius szaukanczios par giesmes“.

Tradiciškai melstis, giedoti bei groti pradedama susėdus į bažnyčios suolus  ar namuose prie stalo. Iš pradžių yra persižegnojama, giedant paminimi mirusiųjų globėjų (patronų) vardai, pagiedojus „Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie!“, giedamos ir grojamos giesmės „Marija, Marija“, „Vainikėlis“ (karunka) bei „Giesmė apie Mariją Magdaleną“.

Po šių giesmių kalbama Kalnų įžangos malda bei giedama giesmė „Broliai, atminkim” (melodija – „Atmink, krikščioni”). Po maldos prie Pirmosios stoties (vietos) „Paskutinė vakarienė“, kaip ir prie kiekvienos stoties, kalbami poteriai „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, tik vietoje „Garbė Dievui Tėvui“ kalbama „Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie!“ Per šermenis vietoje žodžių „pasigailėk mūsų“ sakoma „pasigailėk mirusiųjų“. Po to giedama bei grojama. Prie Pirmosios stoties giedama ir grojama giesmė „Dieve, mūsų Sutvėrėjau“ (melodija – „Mokė ilgai”).

Šermeniniai Kalnai įprastai pradedami giesme „Vainikėlis“ (“Karunka”), skirta pagerbti Kristaus motiną Mariją, kuri pirmoji apėjo sūnaus kančios kelią, bet priešinga kryptimi, nusileisdama nuo Golgotos kalno.

Šaltinis: Motuzas, A. Žemaičių Kalvarijos Kalnų giesmių melodijos Kartenoje. Lietuvos lokaliniai tyrimai. 2013, p. 6.