Žmonės! Tamsybės klaidumą meskite

Žmonės! tamsybės klaidumą meskite,
Kurie lig šiolei užsnūdę gulite.
Tegul malonės laikas, meilės šviesos
At’daro akis ir žadin ant tiesos.

Linksmi tie metai seniems žydams buvo,
Kuriuose kalčios ir vergybė žuvo.
Tai mums apreiškė įstatymas senas,
Ką naujam gausiai randa kožnas vienas.

Šventasis tėvas siunčia svietui gerybę,
Šaukdamas meiliai visus į vienybę,
Jo klausydama bažnyčia, motina,
Dėl tikrų vaikų turtus atrakina.

Šaltinis gausus yr’ Kristuso kraujas,
Numazgots jame griešninks stojas naujas,
Atpirkti svietą lašu Jo galėjo,
Ko ne’pturėsim, kad visą praliejo?

Nusidėjimus atleisdams kaltųjų,
Dėlei nuopelnų Marijos, Šventųjų,
Palikai Pone! kalčių atpirkimą,
Rankose brolių lygaus mums gimimo.

Užrūstintas Dievas piktais darbais žmonių,
Nekeršija tuojaus baisia jiems korone,
Rūstybę perveiks gerybė meilinga,
Jei griešninks turės gailesį širdingą,

Didžiausiai šiose dienose malonės
Geriaus stebuklus regi Tavo žmonės.
Nusidėjimų korones naikini,
Išleidi visus esančius kalinyj’.

Tu esi Dievas dėl mūsų geriausias!
Rūstinti Tave yr’ daiktas baisiausias.
Sutrintai širdžiai atleidi kaltybes,
Perstoji rūstaut dėl savo gerybės.

Apreiškims kalčių, nors būtų sunkiausias,
Su vilčia Dievo malonės didžiausios,
Gailesis tikras ir širdis meilinga,
Apturės kožnam loską išganingą.

Valdžioj’ turėkim kūno pajautimus,
Gelbėkim varge esančius artimus:
Ašaras graudžias nusidėję liekim,
Nužeminta širdžia stalop Dievo bėkim.

Nebūkim akli ant Dievo dovanų,
Jei dabar laimėt netrokštam iš anų;
Įkiręs laukti ilgų netikrybių,
Gal neišklausįs geidimų vėlybų,

Jei matai, Pone, jog tau priešings būsiu,
Ir drįstams tave paniekinti žūsiu.
Naują gerybę duok man-gi varguose,
Pirm nusidėjus paguldyk kapuose.

Tegul žib’, Pone, kaip šviesa amžina,
Bažnyčia Tavo, meili mūs’ motina;
Išnaikink klaidą mokslo jos priešingo,
O duok jos vaikams pakajų meilingą. A.