Verkit aniuolai

Verkit aniuolai, verkit dvasės šventos,
Linksmybė jūsų šiandien yr’ atimta.
Verkit prie smerčio, verkit prie pagrabo,
Karalių jūsų įdėjo į grabą.

Verk ir tu, linksmas, dangiškasis dvaras,
Iš nuliūdimo išleiskie ašaras,
Verkit prie grabo, kuriame padėtas,
Nuo amžių Dievas, kurs buvo žadėtas.

Verk ir tu, mėnuo, verk ir saule šviesi,
Žvaigždės šviesybe savo čion užliesi.
Verkit spindulei iš dangaus augščiausi,
Jūsų užgeso šviesybė pirmiause.

Verkit debesys, verkit orai, lietus,
Vietoje rasos jums ašaros duotos.
Verkit perkunai, ir dangaus galybės,
Prie grabo Pono Dievo iš augštybės.

Verkite vėjai, ir dangiški speigai,
Verkite lietus, krušos, šalčiai, sniegai,
Verkite ant šitų kalnų klodamis,
Čionai gul’ grabe, kursai rėdo jumis,

Verkite uolos, verkite ir salos,
Verkite marios, verkt’ yr’ jums reikalas:
Numirė Viešpats, kuris jus įtaisė,
Čion guli tasai,  kursai jus užtaisė.

Verkie didžuve, verkite žuvelės,
Verkit sirenos, verkite kirmėlės,
Verkit vandenis, visas sutvėrimas,
Tegul ant viso krinta nuliūdimas.

Verkite upės, tvanai nemieruoti,
Ir jums, šaltinei, reiks ašaras duoti.
Numirė Viešpats, visų sutvertojas,
Šiandieną verksmas sutvėrimui stojos.

Verkit pakalnės, verkit kalnai didi,
Verkite mūrai graudumą išvydę.
Mirė tas Viešpats, kuris jus sutvėrė,
Ir kraštuos’ marių vandenius užvėrė.

Verk ir tu, kalnai šventas, pagarbintas,
Viešpaties Jėzaus krauju aplaistytas;
Dėl mūsų Anas kada prakaitavo,
Nustojo sylų ir sveikatos savo.

Verk ir tu grabai uoloje iškaltas,
Kuriame guli tas Viešpats nekaltas.
Verk teipog’ smerties Viešpaties mieliausio,
Pono ant ponų ir Dievo tikriausio.

Verkit pustynės, cėdrai kuopuikiausi,
Ir jūs čion, medžei, verkit artimiausi.
Verkite, kurie unksmėj’ paguldyti
Savo paunksmiu Viešpatį dengiate.

Verkite paukščei, verkite paukštelei,
Verkite medžei, žvėrys ir žvėrelei;
Verkite visas sutvėrimas Pono,
Kursai ant kryžiaus davė pervert šoną.

Numirė dabar, už visus kentėjo,
Kraujas švenčiausis visas ištekėjo,
Nes guli grabe jau nebe gyvas,
Už sutvėrimą, ak! koksai čion dyvas!

Verk ir tu žmogau, kursai protingesnis,
Už sutvėrimą kurs išmintingesnis;
Nes žmogus protą turi aniuolišką
Regi malonę ant savęs Dievišką.

Padėk čion verkti visam sutvėrimui,
Kur yra lygus tavo prigimimui;
Tas Viešpats šitai ir tave sutvėrė,
Dovanas gausias dėl tavęs išbėrė.

Pagunda svieto tuokart teatstoja,
Kada griešninkas ant Jėzaus raudoja,
Tegul neduosim tau kūnui sauvalios,
Piktumo darbams ir bjaurybėms valios.

Kūne Viešpaties sveikatos nebėra,
Kraujas iš viso gausei plust be mieros,
Neduokis velniui pats ant prapuolimo,
Dėl tavo mirė Jėzus išganymo.

Nes Išganytoj’s dėl tavęs kentėjo,
Gyvastį savo už tave padėjo.
Kada iš nagų velnio išvadavo,
Darydams danguj tave draugu savo.

Tad paimk švento Petro gyvenimą,
Veizėk kaip verkė po užsigynimo;
Mokinkis verkti kaipo Magdelana,
Ne kaipo verkė vilinga sirena.

Bet su tikrumi gailesiu verkdamas,
Aklybę savo čion išpažindamas,
Imkie į galvą, jog piktybe tavo,
Jėzus mieliausis smertį čionai gavo.

Už tavo griekus yr’ nukryžiavotas,
Prie stulpo plaktas, muštas ir miniotas.
Tu jam karuną erškėčių uždėjai,
Kada nečystas mislis užturėjei,

Didžiausiai reikia šiandien verkt širdingai,
Matant, jog Dievas kentėjo meilingai.
Verkti reikalas karštom’s ašaromis,
Kad galėtumei labai ir gausiomis.

Plūskit iš akių, šaltinei didžiausi,
Teip parmaldausit Jėzų meilingiausį.
O jei sunkumas širdyje užeina,
Tegul iš akių ašaros išeina.

Atsiduok Panai Marijai švenčiausei,
Po kryžium liudnai ir sopulingiausei,
Ana duos akims ašarų liejimą,
Už griekus tavo tikrą gailėjimą.

O teip apverkęs Jėzų numirusį
Dėl atpirkimo tavo atėjusį,
Apverk ir griekus savo gyvenimo,
Duos jis tau dangų po gero mirimo. Amen.