Vardan Tėvo galingiausio

Vardan Tėvo galingiausio,
Sūnaus ir Dvasės švenčiausios,
Dievo Traicėje vienojo,
Zokons Pranciškaus šventojo.

Karužu buvo vadintas,
Pranciškus tarnas išrinktas,
Tas kad save paniekino,
Užpelnė dangų amžina.

Galim karžygiu vadinti,
Pranciškų šventą šlovinti,
Kurs kantrybėj’ vajavojo,
Pakara dangų dastojo.

Mieste Assižiui gimdytas,
Cnatų didžių pripildytas,
Tas tėvą tokį turėjo,
Kurs jam vis užgint norėjo.

Kupčyste jo tėv’s bovijos,
Ir Pranciškų priprovijos,
Bet Pranciškus ką įgijo,
Vis ubagams išdalijo.

Tėv’s už tai užsirustino,
Pas vyskupą jį vadino.
Ten prisiekt tėvui norėjo,
Jam sūnum būt nežadėjo,

Ir tuojaus prisieką darė,
Potam savo tėvui tarė:
Tėve! Ir suknes nuvilksiu,
Pats ašutinėj paliksiu.

Tėve mano, žinok gerai,
Norint mane at’tolinai,
Aš turiu už savo Tėvą,
Danguj Augščiausiąjį Dievą,

Girdėdams malonius žodžius,
Suspaudė vyskupas pečius,
Dėlto taip didei stebėjos,
Jog prisiekti ne drovėjos.

Pamet tėvą, valsčius, sodus,
Turtus tėviškės bagotus,
Auksą sidabrą niekindams,
Vis met po kojų pamindams,

Praded zokoną laimingai,
Vis kentėndamas šventingai,
Ant maldos metus gaišindams,
Nuo svieto atsitolindams.

Rašė zokoną tvirtingai,
Ėjo į Rymą drąsingai,
Prašydams popiežiaus Rymo,
Zokono sau įstatymo.

Nenor popiežius klausyti,
Bet Dievs teikės apjovinti,
Idant Pranciškaus jieškotu,
Zokoną jam dovanotu.

Pašlovino įstatydams,
Zokoną jo patvirtindams,
Kuris par tave pradėtas,
Te serg Dievs ant kožnos vietos.

Potam sugrįžęs laimingai,
Brolius mokino šventingai,
Idant eitu mokydami,
Kristusą apsakydami.

Ir pats į pagonis ėjo,
Mokindams evangeliją,
Geisdams dėl Dievo numirti,
Mučelninku jo palikti,

Į ugnį eit nebdrovėdam’s;
Pagonįs drąsų regėdami:
Iš kalinio jį išleido,
Į ugnį eit nedaleido,

Ėjo pagonis apleisdams,
Savo šalyj’ buti geisdams,
Pustynėj maldas turėjo,
Šalčius ir lytus kentėjo.

Ten žvėrįs jo klausydami,
Ir paukštelei giedodami,
Kad maldas atprovinėjo,
Visi tuometu tylėjo,

Ten ant karštos maldos savo,
Mučelninkystę įgavo,
Išreikšdamas Jėzus Ponas,
Davė savo penkias ronas.

Iš loskos Dievo, kaip rožė,
Spindėj’ šone rona graži,
Atvertas kojas ir rankas,
Turėjo Jėzuso kančias,

Dvejus metus su ronomis,
Pargyveno atvertomis,
Sopulį saviep nešiodams,
Dievui už tai dėkavodams.

Daug aprašė jo kantrybės;
Bet daugiaus apie sargybes,
Pasninks, maldos, tai jo dalgis,
Pelenai, duona jo valgis.

Vardą Jėzuso šlovino,
Dieną ir naktį garbino,
Radęs raštą sudraskytą,
Serg kad nebutu suminta,

Kurioj kartoj’ išrašytas,
Vardas Jėzaus pagarbintas,
Velyj’ žodžius sudeginti,
Ne kaip po kojų paminti.

Teip mylėjo gyvuolėlius,
Kad kas pjovė avinėlius,
Kad anų smertį regėjo,
Tuojaus išpirkti turėjo.

Aklus, raišus ir raupuotus
Išgydė be užmokesčio.
Maldomis jo pasveikinti,
Dievo loska pastiprinti,

Kurie jo gyvenimą skaitot,
Arba ir pamokslo klausot,
Atrasit tenai jo skarbus,
Girdėdami šventus darbus.

Su svietu jau parsistodams,
Mieliausius brolius žegnodams.
Mirdams į rankas gyvojo,
Dievui pasiliecevojo.

O! garbingas zokoninkai,
Ronų Jėzaus mučelninkai,
Melskis ir už mus šendieną,
Už krikščionį kožną vieną,

Tu danguje karaliaudams,
Prašyk Dievo nepaliaudams;
Kad ten laimingai būtumėm,
Tavo džiaugsmą regėtumėm.

Amen, Jėzau Kristau Pone,
Duok mums par savo malonę;
Idant mes dangų gautumėm,
Su Tavim karaliautumėm. Amen.