Tikrai tas žmogus čia yra laimingas

Tikrai tas žmogus čia yra laimingas,
Kuriamui Dievas yra maloningas,

Kada atleido ano neteisybes,
Uždengė griekų visokias piktybes.

Laimingas, kuriam Viešpats prastojimą
Jam nepriskaito ant jo prapuolimo.

Kad neteisybes savo užtylėjau,
O griekų Dievui apreikšt nenorėjau,

Dėlto jau džiūti kaulai pradėjo,
Ir taip atilsio savyj neturėjo.

Nes ranka Tavo mane apsunkino,
Dieną ir naktį kad labai vargino.

Ne taip saulė žemę, šieną išdžiovina,
Kaip griekai sylą mano išgaišina.

O susipratęs žinau ką darysiu,
Griekus jau mano tikrai išpažinsiu,

O jog aš kaltas daviausi Tau, Pone,
Vis man atleido Tavoji malonė.

Tad žmogus jausdamas ką norint ant savęs,
Tebėg kuogreičiaus su malda prie Tavęs.

Norint ir tvanai žemę ten aptvintų,
Bet Tavo vierną tarną neskandintų.

Tu, Pone, tvirtas mano mūras esi,
Tu iš visokių priepuolių išvesi.

Taviep pragiestu taipo palinksmintas,
Kaipo kalinys giesta išvalnintas.

Nes man kalbėjai, jog savo keliuose
Tave aš vesiu, jei vaikščiosi juose.

Akių nuo Tavęs niekad nenuleisiu,
Kožname daikte Tave neapleisiu.

Tiktai nebūkit prilyginti tiemis,
Arkliui, asilui, neišmintingiemis,

Kuriuos kamanomis reikia pažaboti,
Idant galėtų taip anuos vadžioti.

Daug yr botagų ant žemės griešnųjų,
Bet tais neplaka Pons savo viernųjų,

Linksmybes Pono jūs suvartokite,
Visokias giesmes Anam giedokite. Amen.