Tėmykis žmogau, kaipo tavo metai

Tėmykis žmogau, kaipo tavo metai,
Pereis gyvenimas, kaip viens moments greitai,
Jog ir smerčio jau adyna
Laikas prie tavęs artinas,
Žiūrėk akim’s išminties.

O kas pirmiaus žmogaus lauk po smerčio kožno,
Jei ne sūdas Dievo, tiesa labai baisi,
Ant kurio reiks kožnam stoti,
Ir skaitlių tikrą atiduoti,
Prieš amžiną sūdžią teisingą.

Iš savo praleistų darbų gyvenimo,
Visų ir mažiausių darbų ir verkimų,
Kaipo visos amžiaus dienos,
Praėjusios ir kiekvienos,
Vienkart teisios ir neteisingos.

Neužslėps tenai ir dulkelės grieko,
Kas pas mumis yra ir tankiai už nieką,
O ten stosis jau ne nieku,
Ale labai bjauriu grieku,
Pažiūrėk dūšios akimis.

Tenai jau ir darbai smarkiai bus kratyti,
Ir pačių teisybių darymai sūdyti;
Pasirodys ir teisybės,
Jog buvusios nedorybės,
Po ploščiumi doros uždengtos.

O, kaip sunkus moments, kad nėr kam užtarti,
Nei kaip sumeluoti, nei žodžio ištarti,
Nes liudininkais griekai tavo,
Stosis labai baisūs anie;
O dar apskųs velnias prakeiktas.

Nėra jau iš tenai kur apaliavoti,
Kaipo išeis dekrets, taip reiks ir pastoti,
Nes dekretas Dievo teisus,
Kožnam žmogui labai baisus,
Ir atmainos netur niekados.

Kad ir teisingiausias vargai tiktai ima
Dėl teisybės sūdo, dūšios išganymą,
Kas tad stosis griešytojams,
Loskų Dievo niekintojams,
Kaip bus toksai sunkiai sūdytas.

Nedykai jau šaukė švents Dovidas, Pone,
Melsdams prie Dievo su ašarų klone,
Neeik su tarnu sūdan Tavo,
O iš meilės lengvink savo,
Sūdo baisio didžią sunkybę.

Ir kas tad išturės, jei viską rokuosi,
Kuomi nusidėjus, o nedovanosi,
Kokias kaltes ir mažiausias,
Iš gerybės gausingiausios,
Tavo, Pone, vargingam žmogui.

Bijokis tad, žmogau, dabar to baisingo
Sūdo Dievo tavo, dekreto teisingo,
O kad dabar tau bus baisus,
Tuokart stosies ant jo teisus,
Baime pikto išsisergėsi.

Duok tad, Dieve, baimę širdies sūdo Tavo,
Iš mielaširdystės nepabengtos savo,
Idant dabar aš bijočiau,
Potam lengvai dasistočiau,
Į dangišką Tavo linksmybę. Amen.