Tegul bus Dievas pagarbintas

Tegul bus Dievas pagarbintas, ir rėda amžina,
Kurs davė mums tokią patronką, savo šventą Motiną,
Kurs tikt mylintis yr’ Dievą, kožnas
Prie jos visados, nejaus niekados
Širdies nuliūdimo.

Ta yra apiekunka didi, ta našlaičių Motina,
Ta vargus ir bėdas pažino, ta nuo pikto apgina,
Kurs tiktai šaukias prie jos pagelbos,
Tas neišpažįsta jokio rūpesčio,
Savo gyvenime.

Tėmykis, kaipo esi kaltas Dievui padėkavoti,
Kursai taip daug geradėjysčių teikės mums dovanoti.
Norint per amžių visą tarnausiu,
Vienok dar gana, neatlyginsiu,
Už taip daugel dovanų.

Anas yra Sutvertoju žmonių, Ansai žino mislimis,
Ansai žino, kas ko reikalauja, Anas apveizia loskomis,
Našlaičius, vargšus ir visus žmones,
Iš savo didžios, priims malonės,
Ir mielaširdystės.

Ir mane našlaitį vargiausią priimk malonėn savo,
Kad aš šaukiu Tave, Dieve! tegul bus valia Tavo,
Mane nuo bėdos saugok visados,
O nedatirsiu pikto niekados,
Tau padėkavosiu.

Paveizdėk iš dangaus aukščiausio savo šventomis akimis
Ant mūsų griešninkų našlaičių, ant šio svieto vargstančių,
Kad ištartumėm: Jėzus Marija,
Pribūk tuo metu ir tu, Motina,
Ant pagelbėjimo. Amen.