Švento Jokūbo darbus apsakykim

Aprašymas

Apie šv. Jokūbą jaunesnįjį apaštalą Nata kaip: „Linksminkis dangau“ Tekstas - iš vysk. Motiejaus Valančiaus „Knyga giesmių arba KANTICZKOS“ (1875 m.). Pastaba: korektūros klaidos taisytos pagal 1910 m. leidimą.

Švento Jokūbo darbus apsakykim,
Ir užtarimo nuo jo paprašykim,
Nes yra garsiu dangaus gyventoju,
Mūsų globėju ir užtarytoju.

Gimė tas šventas, Viešpaties gadynėj’,
Pas pat Karmelių, Izraelio pustynėj’,
Veislės Dovido sūnus Alpeušo,
Gentis Marijos, karalienės mūsų.

Tas tai per amžį nekirpdino plaukų,
Nevalgė mėsos, neragavo taukų,
Nei-gi pirtyje kūno nemazgojo,
Brangio drabužio niekad nenešiojo.

Sakė, jog kūno neprider lepinti,
Gana jį dengti ir menkai maitinti,
Visi jį šventu jau gyvą vadino,
Už Mesijošių skaityti ketino.

Nuo klūpojimo keliai sukietėjo,
Vos ką ištiesti kojas begalėjo,
Todėl ir Kristui taip didei patiko,
Jog apaštalu paskirtas paliko.

Vaikščiodams visur su Viešpačiu drauge,
Kaip įmanydams mokintojį sergėjo,
Aiškius stebuklus Viešpaties regėjo,
Jog Dievu yra, stipriai įtikėjo.

Gadynėj’ kančios Viešpaties gailėjos,
Žodžių Jo mokslo širdingai turėjos,
Kaip tiktai Kristus, perveikęs nelabą,
Garbingai kėlės iš akmenies grabo.

Švento Jokūbo ašaras nušluostė,
Paskiau skubinos ir kitus paguosti,
Tas Apaštalas nuo Viešpaties savo,
Dvasią švenčiausią su kitais įgavo.

Kad Apaštalams apsakė, patiko,
Jeruzolimoj’ šį vieną paliko,
O gerus darbus Jokūbo atminė,
Pirmu vyskupu to miesto praminė.

Vos apaštalai į miestą suėjo,
Ir apie vierą šnekėtis pradėjo,
Švents Petras pirmu draugystoj’ prabilo,
O kiti visi truputį nutilo.

Jokūbas tarė: ko čia ilgai žūti,
Krikščionys negali vienkart žydais būti,
Maižiešiaus tiesos nors niekas nepeikė,
Tačiaus, kaip reikiant, nė viens neužlaikė.

Todėl neprider Viešpaties gundinti,
Ir be reikalo krikščionis sunkinti,
Tegul tikinti visi nuo šio laiko,
Tiesas Viešpaties širdingai užlaiko.

Lai mūsų broliai lengvybės datyrę,
Džiaugias nuo žydų bjaurių atsiskyrę,
O ant tų žodžių švento apaštalo,
Visi sutiko atėję iš tolo.

Švento Jokūbo žydai nepažino,
Tačiaus jį visi šventuoju vadino,
Bažnyčioj’ savo davė pirmą vietą,
Vos dėl aukščiausio kunigo žadėtą.

O regėdami, kaip žydams įtiko,
Maž kas beskaitė jį už kataliką.
Kad Kristų Jėzų daugel žydų peikė,
Klausė Jokūbo, kaip tikėti reikia?

Tarė: mes visi tave labai mylim,
Norint nė kartą negyrėm, bet tylim,
Kaip pasakysi, taip mes ir tikėsim,
O žodžius Tavo už šventus turėsim.

Vis tai pasakę aukštyn palaipino,
Didelė minė klausytis ketino.
Jokūbs palipęs, mokė juos ir barė,
Truputį paskiaus aiškiai aniems tarė:

O apie Jėzų ką čia abejoti,
Visi turite tai gerai žinoti,
Jog sėd’ danguje po dešinės Dievo,
Visos pasaulės aukščiausiojo Tėvo.

Vos Apaštalas tuos žodžius pasakė,
Žydai pradėjo kriokti, kaip patrakę,
Sakė: negalim jau Tave klausyti,
Kam-gi daleidot pamokslą sakyti?

Kiti dar ant to, prieangyj’ pašokę,
Iš kurio tuokart šventas žmones mokė,
Už kojas gavę, jį žemyn numetė;
Žydai neliovės dideliai klegėti.

Šventas Jokūbas baisiai įsidaužė,
Dar vieną ranką ir blauzdas sulaužė,
Tuojaus pakėlęs, šventą galvą savo,
Už neprietelius Viešpaties maldavo.

Tuojaus viens žydas, vos bruklį suvokęs
Ir prie teisingo gulinčio prišokęs,
Su tuo taip stipriai per galvą uždaužė,
Jogei ir kaulą makaulės perlaužė.

Smegenis švento paskydo į dalis,
Ir išlakiojo į keturias šalis.
Žydai ir patys paskiaus sus’gribo,
Jog be reikalo už nekalto kibo.

Tris dešimtis metų vyskupu parbuvo,
Pakol iš rankų barzdočių pražuvo,
Žydai jo kūną žemėn pakasino,
Paskiaus popiežius Rymon parvežino.

Šventas Jokūbai, mūčelninke Dievo,
Melskis ir už mus prie geriausio Tėvo,
Kad galėtumėm su tavimi būti,
Vargus pabengę į dangų pakliūti. Amen.