Šventas Stanislovai

Šventas Stanislovai, kol ant svieto buvai,
Cnatomis gyvenimą savo pašventei.

Trokšdams išganymo, dūšių išgelbėjimo,
Širdingai dirbdams, daugel nukentei.

Svietiškų linksmybių tuštybes po kojų mynei,
Baimę Pono Dievo tankei atminei.

Vyskupu būdams, našlaičius šelpdamas,
Žmonių pavargusių didei gailingas.

Ubagus mylėjo, rūpestį padėjo,
O taip visiems žmonėms labai meilingas,

Širdingos malonės gerybę liūdniems atvėrė,
Savo turto skarbus ant jų išbėrė.

Cnatų mylėtojau, žmonių gelbėtojau,
Iš neapkantos aną pikti niekino,

Pamokslą teisybės, paveikslą kantrybės,
Pikti nenaudėliai; aną šlovino.

Gatavas būdamas visados ne tik nukentėti,
Ale gyvenimą savo padėti.

Liudininkai vyskupui priešingi,
Skundžia aną prie karaliaus Boleslovo,

Šventą Stanislovą kvietė stot į provą,
Kad statytų liudininkus dvaro ten savo.

Vyskupui doringam laimingas nebuvo svietkas,
Drąsiai ėjo prie numirusio vietos.

Kelkis, Petrovinai! liudyk tu, kaip žinai,
Rodyk aniems savo tikrą teisybę.

Kad iš grabo stojos, bedieviai bijojos,
Pergandinti tokia stebuklo galybe,

Dyvijos ten visi iš ano gyvo Petrovino,
Jog jį tris metus mirus pabudino.

Karalių nelabą liudininks baudž iš grabo,
Jog neteisiai Stanislovą kaltina.

Teisingai ištaręs, bedievius subaręs,
Grįžo į gyvenimą savo amžiną.

Toks stebuklas stojos per maldą S. Stanislovo,
Labai šlovinga stojosi ta prova.

Karalius apjakęs, baimės jau nebtekęs,
Daug piktybės darė visur ant svieto,

Bludydams klaidžiojo, piktybėj braidžiojo,
Sunkiais griekais tankiai į kožną vietą.

O vyskupas drąsiai karaliui, į akis jam tarė,
Piktą gyvenimą ano ten barė.

Karalius piktybės, baisingos rūstybės,
Ant vyskupo savo kerštą uždėjo,

Altoriaus apierą laikant su viera,
Mecium kraują ano tenai praliejo.

Kareiviai nelabi į dalis kūną sukapojo,
Ant rūstybės Dievo visi neatbojo,

Jėzaus avinyčios, viernųjų bažnyčios,
Tikras ganytojas taipo kentėjo,

Geras piemuo avelių, gindams neprietelių
Gyvenimą savo už jas padėjo.

Garbingą karūną danguje mūčelninkų gavo,
Su šventaisiais džiaugtis prie Dievo savo.

Stojos daug stebuklų stebuklingu būdu,
Per užtartį Stanislovo šventojo.

Vyskups Reginaldas, darė prie jo maldas,
Sirgdams sunkiai taipog’ vaitojo.

Kad save apreiškė sergančiam šv. Stanislovas,
Sveikas greitai stojos ten iš loskos.

Prie tavęs puolančius, gelbėk mus vargstančius,
Kurie tave šiandien tikrai šloviname.

Apgink mus varguose visuose laikuose,
Kad ant svieto dabar čionai gyvename,

Pakarnų meldimą ten mūsų teikis išklausyti,
Idant Dievo loską galėtumėm įgyti.

Užtarymu savo apgink tarnus tavo,
Melsk pakajų karalystei laimingą.

O! šventas patrone pribūk su malone,
Per užtartį savo šventą garbingą,

Pakarniai meldžiam čion tave Stanislovai šv.,
Mūčelninke Jėzaus Pono tikras. Amen.