Rūpestings žmogau

Rūpestings žmogau, ko tu bijojai,
Kada bėdoje savo vaitojai.
Ar tu nežinai, jog Viešpats Dievas,
Yra geriausias tau Tėvas.

Priepuolyj sunkiam, bėdose savo,
Atrasi Dievą malonų,
Tiktai neperstok Dievą garbinti,
Mielaširdystę šlovinti.

Jog Dievs padarė savo galybe,
Kad silpniems duoda stiprybę;
Kas sylų savo jau nerodo,
Tam Dievas galią priduoda.

Maižiešius, Jonošius marion įmesti,
O Dievs nedaleid nuskęsti,
Trys jaunikaičiai ugnyj nežuvo,
Nuo sylų Samsono mūrai griuvo,

Dovids milžiną užvajavojo,
O liūtas Danieliaus bijojo,
Silpna Judita galvą nukirto
Oloperneso taip tvirto.

Jozue liepė krislą nė vieną,
Saulei neeiti par dieną.
Valnas iš pančių Petras šventasis,
Gyvs Izaokas, nukirst vestasis.

Mardocheušą Amons per piktybę,
Liepė į žemę įkasti.
Bet pats Amonas imtas po vartos
Ir tuojaus stojos pakartas.

Juozaps nuo brolių savo parduotas,
O nuo Potiparo apkaltas,
Bet Juozaps tuojaus vyresniu stojos,
Ir visas Egipts kloniojos.

Seniai neteisūs apkalb Zuzaną
Ir sudyj’ kalta tą paną,
Bet Dievs korojo jų melagystę,
O pašlovino panystę.

Tegul pakilsta peklos vyriausias,
Ir svieto sukčius pikčiausias,
Nieko neatbok, Dievas išvalnys,
Nuo neprietelių tave apgys,

Šaukiu su verksmu, Dieve, pas Tave,
Ir atsiduodu pats save,
Tegul nežūstu čionai ant svieto,
Danguj atrandu sau vietą. Amen.