Raudok, o kiekviena dūšia

Raudok, o kiekviena dūšia,
Pikti žydai nes užmuša,
Jėzų tavo malonę.

Tegul akys ašaroja,
Vienkart ir širdis raudoja,
Kad Jėzus gul kraujuose.

Kryžius ant to mus ragino,
Kursai Dangų atrakino,
Tiems, kurie čion dūmojo.

Kaipo Jėzus nukankytas,
Buvo visas sukruvintas,
Dėl šio svieto piktybių.

Idant anas numazgotų,
Krauju savo atvaduotų,
Mylistą šventos Dievystės.

Ans ant kryžiaus nukentėjo
Ir kraują šventą praliejo,
Dėl griešninkų bjaurybių.

Nes taip Dievui prigulėjo,
Kaip mus griešnus numylėjo,
Dar ir dangų atidarė.

O! kurs dabar negarbinsi,
Vardą Jėzaus nešlovinsi,
Taipo labai meilingą.

Jog ant to kryžiaus sunkybės,
Ir smarkios smerties kartybės,
Veltuo teikeis kentėti.

O! Jėzau, Taviep šaukiame,
Per kančią kryžiaus prašome,
Duok mums Tave mylėti.

Čion ant svieto gyvendami,
Kančias Tavo atmindami,
Danguj vietą rastumėm.

O! Motina nuliūdusi,
Smerčio Sūnaus pavargusio,
Tai išprašyk dėl mūsų.

Kada Sūnus Tavo mirė,
Ir viso pikto datyrė,
Dėlei mūsų griešninkų.

Vargus tuos atmindami,
Prašom iš širdies verkdami,
Kuriuos tuomet kentėjai.

Kada kūnui reiks numirti,
Su šiuo svietu persiskirti,
Teikis tada priglausti.

O! Dieve, sūdžia gyvųjų,
Ir žmonių nuvargusiųjų,
Susimylėk ant mūsų.

Ak! Motina sopulinga,
Alpsti ant širdies meilinga,
Dėlei griekų daugybės.

Kad ir aš, Motin mieliausia,
Regiu Sūnų Tav brangiausią,
Taip smarkiai nukankintą.

Skrodžia širdį mano krauju,
Kad Jėzų prie stulpo bjaurio,
Rišo, idant nuplaktų.

Kotai pikti nelabiausi,
Dievą ir žmogų tikriausį,
Taip smarkiai nukankino.

O! Marija aš padėsiu,
Nors griešninkas, vienok liesiu,
Ašaras su Tavimi.

Idant drauge apraudočiau,
Jėzų ir Jam dėkavočiau,
Už Jo meilės didybę.

Kurią dėl mūsų parodė,
Kad Jo kūną suskrodė,
Rykštėms, virvėms, lenciūgais.

Ak! man biednam nuliūdusiam,
Ir Motinai pavargusiai,
Dėlei Sūnaus kantrybės.

Kurį regiu subadintą,
Ir erškėčiuose įpintą,
Ne be didžių sopulių.

Galvai Jėzaus labai dygu,
Tie erškėčiai ir ne pigu,
Kančią ant širdies kenčia.

Mano galva pusiau skyla,
Kada Jėzaus mano mielo,
Galva visa ronose.

Veidas, akys krauju plūsta,
Vienkart širdis mano džiūsta,
Veizint ant Pono savo.

Ak! koks baisus regėjimas,
Taip didis paniekinimas,
Jėzaus mano mieliausio.

Galva žemčiūgo brangiausio,
Verta karūnos gražiausios,
Erškėčiuose įpinta.

Vienok Jėzus nukentėjo,
Karūną kada uždėjo,
Ant Jo galvos švenčiausios.

Dėlto troškauju žinoti,
Jog dūšias nor išvaduoti,
Nuo amžiaus prapulties.

Dar nėra galo sopulių,
Širdyj mano daug priepuolių,
Kad kančias naujas randa.

Ak! man biednai nuliūdusiai,
Motinai taip pavargusiai,
Dėlei Sūnaus mieliausio.

Ein iš miesto nuvargintas,
Didžiu kryžium apsunkintas.
Jėzus mano brangiausias.

Padėt drauge malonėčiau,
Nešti kryžių, kad galėčiau,
Bet manęs nedaleidžia.

Nes gudri žydų piktybė,
O širdies mano silpnybė,
Alpstu keliais vos gyva.

Ak! kas mumis gali duoti,
Kančią Jėzaus apraudoti,
Su Motina švenčiausia.

Idant kantriai kentėdami,
Vargus Jėzaus atmindami,
Už griekus gailėtumėm.

Raudok, kaipo gali dūšia,
Jėzaus ant kryžiaus mirimo,
Savo Išganytojaus.

Motina jau apmirusi,
Stov po kryžium nuliūdusi,
Be Sūnaus palikusi.

Kada švento Jėzaus kūno,
Mirusio ant kryžiaus Pono,
Nėr kam pasigailėti.

O Motina švenčiausioji,
Jėzaus Pono mieliausioji,
Nuimk nuo kryžiaus kūną.

Bet ir aš pati negaliu,
Vos gyva nuo kryžiaus keliu,
Dėlei didžių sopulių.

Juozapas ir Nikodems atėjo,
Kūną nuo kryžiaus nuėmė,
Ir į grabą įdėjo.

Tame grabe paguldytas,
Brangioms mostimis pateptas,
Su šlove priderančia.

Eikim ir mes apraudokim,
Garbę Jėzui atiduokim,
Taip dėl mūsų mirusiam.

Karčią kančią minėdami,
Garbę kryžiaus šlovindami,
Dievo baimės širdimis.

Per kūną Pons pergalėjo,
Nuo neprietelių norėjo
Mumis taipo atpirkti.

Saldžiausiai todėl giedokim,
Ir iš širdies dėkavokim,
Už Jo meilės didybę.

Dūšią Dievui atiduokim,
Ir darbus apieravokim,
Visus mūsų priepuolius.

Šlovę kryžiui, visi tarnai,
Atiduokim, jog dovanai
Danguj randam vietą.

O kaipo didei garbingas,
Altorius kryžiaus šlovingas,
Krauju Jėzaus pašvęstas.

Jėzaus, tikro avinėlio,
Mūsų mieliausio prietelio,
Svieto Išganytojo.

Tas kryžius griekus naikina,
Nuo neprietelių apgina
Ir į dangų įveda.

Tas vanduo naikin kartybes,
O duoda tikras saldybes,
Kad būt sveikas geriantiems.

Figūroj girioj iš skalos,
Vandenį išved iš uolos,
Žydams girioj esantiems.

Idant anie netroškautų,
Norint griešni nedūsautų,
Į Egipto nevalę.

Kožnas namuose sveikatą
Randa, kuris kryžių stato,
Ir sau apturi šlovę.

Nes tiems padaryt negali
Nieko pikto, bet pro šalį
Ein visokios piktybės.

Kryžius šventas yr kareiviams,
Apgynėju, nors griešninkams,
Nuo visų neprietelių.

Per kryžių triumpavojo,
Karaliais ir ponais stojo,
Kožnas turėjo džiaugsmą.

Per tą Rymas pergalėjo,
Neprietelių, kurs norėjo,
Aną užvajavoti.

Meksencijušu vadintą
Per tą kryžių paskandintą
Su kareiviais regėjo.

Persus ir turkus išmušė,
Per kryžių Eraklijušas; –
Šlovin kryžiaus galybę.

Kurią duod savo tarnams,
O baimę neprieteliams
Rodo kiekvienoj vietoj.

Tas piktas dvasias išvaro
Nuo žmogaus ir sveiką daro,
Per Jėzaus vardą šventą.

Duod mylistos padėjimą
Į dangišką gyvenimą,
Teisiems žmonėms visados.

O! tu kryžiau mūsų Pono,
Teikis mums duoti malonę,
Norint valandoj smerčio.

Tasai tegul mus apgina,
Ir nuo peklos attolina,
Dangaus tėviškės prašom.

Kurs su šventais karaliauji,
Dievas Traicioj viešpatauji
Garbingoje linksmybėj.

O! Motina maloniausia,
Marija Pana švenčiausia,
Išprašyk tai dėl mūsų.

Idant Tave garbindami,
Vardą Jėzaus šlovindami,
Dangų apturėtumėm. Amen.