Pamislyk, žmogau

Pamislyk, žmogau, ant svieto būdamas,
Ką tu uždirbai čionai gyvendamas,
Kad neįpultum į tuštybę svieto,
Nenutrotytum vietą pažadėtą,
Danguj tarp šventųjų.

Jog Dievs ant svieto čion dėl tavęs,
Kad ne Dievystė, būtumei pražuvęs.
Vienok griešninkai savo nepameta;
Viešpatį Jėzų smerčiu nukankino,
Ak! baisi koronė.

Jėzusas Ponas vietos čion negavo,
Pas sutvėrimą tikrą žmogų savo,
Nebrasi niekur tokio gyvenimo,
Ką jis kentėjo dėlei išganymo,
Dievas Sutvertojas.

Gailėkis Pono, kuris daug kentėjo,
Kraujas švenčiausias visas ištekėjo,
Jėzusas Ponas, kaipo koksai kaltas,
Ant kryžiaus medžio vinimis prikaltas,
Ir aukštai pakeltas.

Dykai tu nori, žmogau dangų gauti,
Kada nenori čion Dievui tarnauti,
O kaip šventieji Jėzusą mylėjo,
Už vierą šventą ir galvą padėjo,
Neišsižadėjo.

Daryk čion, žmogau, bent pakūtą tikrą,
Nes tavo griekų labai daugel yra,
O taip perprašyk Jėzų maloningą,
Kad ateis smertis, kad rastų gatavą,
Priduok loską savo.

Pamislyk, kursai pakūtos nedarai,
Dėl Dievo savo ar gerai tai darai,
Kokį uždarbį po smerčio turėsi,
Jog veido Dievo savo neregėsi,
Ant amžių be galo.

Kursai tu dabar Jėzuso nemyli,
Tau yr’ gatava vieta pekloj gili,
Daryk šiandieną už griekus storonę,
Girdi, po smerčio kokia bus koronė,
Už tavo nemeilę.

Rūpinkis čionai bent pakūtavoti,
Už tiek piktybių Dievą perprašyti,
O daugiaus pikto viens griešninks padaro,
Ne kaip ant žemės yr’ žolių vasaroj,
Ak! nebus tau gerai.

Trumpai tau Dievas čion griekus išmėto,
Toje giesmelėj, nes paklydus mato,
Imkie šventingą tikrą gyvenimą,
Gausi prie smerčio sau gerą mirimą,
Nuo Tėvo aukščiausio.

Motina Jėzaus ir Pana maloni,
Vesk mus į dangų tu pas savo Sūnų,
Išprašyk visiems griekų atleidimą,
Po tam su Tavim danguj gyvenimą,
Per amžių amžius. Amen.