O! žmogaus amžis kokioms pripuola bėdoms

O! žmogaus amžis kokioms pripuola bėdoms,
Ne paim Dangus kurs yr’ taip gražiai rėdoms,
Kaip žmogus storojas, o kitaip stojas,
Tas daiktas yra Pone, kaip tau dabojas;

Tėviška prova ir mus linksmin ir smūtnin,
Tankiai tas verkia, kurs nor linksmybes įgyt,
Pradeda laimingai pabaigt varguose,
Ant vietos džiaugsmų žmogus plūsta verksmuose.

O bėda žmogų visur lanko ant svieto,
Tankiai be laiko randa kapuose vietą,
Didžiausių storonių užbaigt neduoda,
Nuleidž į žemę ten į tamsybę juodą. –

Ir čion ant svieto esant taipog’ ats’eina,
Nekaltam žmogui greitai liūdnums pareina.
Teisingai gyvenant atrand’ apkalbą,
Retas prietelius kurs gal priduot pagelbą.

Tu Pone, kursai vargšą niekad ne’pleidi,
O kurį myli ant to vargus daleidi;
Ir bėdas didžiausias lengvai nukenčia,
Kad tavo valdžiai, Pone, širdį pašvenčia.

Sunku man rodos, jog Dievs vargą priduoda,
N’išmanau nieko ant to, jog meilę rodo;
Graudingai prie tavęs, o Pone, šaukiu,
Nuo Sutvertojaus tikros patiekos laukiu.

Tokioje viltyj’ gatavs esmi kentėti,
Ir širdyj’ savo gerą mislę turėti,
Kad mane iš skausmų neišliuosuosi;
Žinau tai gerai, jog man loską priduosi. –

Aiškiai tai rodo tikrai Jobas teisingas,
Kuris kentėjo kūno ronas baisingas,
Jo širdies kantrybė vis pergalėjo!
Kad Tavo loska, Pone priegtam padėjo.

Turėjo dvarus savo labai bagotus,
Dukteris, sūnus gražius nuo Dievo duotus,
Prapuolė gėrybės liepsnos pragare;
Bet Jobas liūdnas ant to teisingai tarė:

Jog Dievas davė Dievas ir vėl atėmė,
Esybę žmogaus ant to nieku patrėmė,
Tegul bus Dievo Vardas garbingas,
Varguose būdams taipog šaukiu verksmingas.

Tu Dieve graudų balsą visados girdi,
Apveizdos ake regi verksmingą širdį;
Graudingai šaukiantį Jobą išklausei,
Davei gerybes anam dvejopai gausiai.

Iš tavo loskos Pone, apveizdėjimo;
Bėdoje būdams kožnas ramybę ima,
Ant širdies sutrintos kad paveizdėsi,
Savo gėrybės loską tikrai padėsi. Amen.