O! Žmogau griešnas

Aprašymas

Nata kaip: „O! Dieve Tėve, Dieve maloningas“ Tekstas - iš vysk. Motiejaus Valančiaus „Knyga giesmių arba KANTICZKOS“ (1862 m.). Pastaba: korektūros klaidos taisytos pagal 1910 m. leidimą.

1) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „O žmogau griešnas“ (LTRF pl.919-06). Pagiedojo: Katrė Šilanskienė (68 m., g. ir gyv. Andriūnų k., Daugų vls., Alytaus apskr.). Užr. Z.Slaviūnas ir J.Jurga, 1938, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune). Užrašytojo pastaba: „Giesmės prie mirusio“. Giesmė buvo giedama iš M.Valančiausko sudarytos Giesmių knygos arba kantičkos, išleistos Tilžėje 1913 m.

2) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „O žmogau griešnas“ (LTRF pl.1107-06). Pagiedojo: Katrė Kralikauskienė (53 m., gyv. Ilgakiemio k., Žasliai vls., Trakų apskr.). Užr. Z.Slaviūnas, 1939, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune). Pastaba: Giedama prie mirusio.

O! žmogau griešnas, kuomet atsibusi?
Kada tu apie dūšią pasijusi?
Kad akis užmerksi,
Lūpų neatversi,
Kas bus su pakūta?

Kaltybė žmogaus tur būti korota,
Maža ar didžia nebus dovanota,
Kas gal taip sakyti,
Bus griekai dildyti,
Be jokios pakūtos.

Bet kas griekuose be pakūtos mirtų,
Nuo Dievo atmestu, pekloj bus pagirtu,
Ak! dūšia kiekviena,
Įsidėk šiandieną,
Ir atmink ant smerčio.

Dievas visagalis toje pat valandoj,
Kad tu griešyji, gal korot paskandoj,
Dieve patremk kūną,
Kaip griausmu perkūno,
Tegul dūšia nežūn.

Baisus daiktas griešnam be pakūtos mirti!
Nes turi nuo Dievo tuojaus atsiskirti,
Norint kruvinomis,
Verktų ašaromis,
Jau negrįš pas Dievą.

Saugok, o Pone, jei dūšią prarasim,
Jau gelbėtojo niekur sau nerasim:
Štai ką griekai daro,
Trauk mus į pragarą,
O mes akli einam.

Pasijusk laiku, apžiūrėk pats save,
Būk gatavs, pakol neded graban tave.
Mesk reikalus svieto,
Bet kur dūšiai vieta,
Po smerčio, aprūpink.

Nes ką tau padės, kad ją prapuldysi,
Norins ir visą svietą nupelnysi?
Paliks vieni pelai,
Dūšiai nesmertinai,
Reiks degti ugnyje.

Todėl ir Kristus liep grieko bijoti,
Nes Dievs gal dūšią ir kūną koroti,
Užpuls netikėtai,
Eis dūšia iš svieto,
Bet į katrą amžių.

Jei kandims angies baimę žmogui daro,
Bijokis griekų, nes trauk į pragarą,
Kaip trucizna kūną,
Taip per grieką žūna
Dūšia be pakūtos.

O aklas smerti, nelaiku vis darai,
Kada reik mirti, tu akis atdarai,
Tada ir griešninkai,
Kaipo pakūtninkai,
Nor šauktis pas Dievą.

Kas suspaustas ligoj neliep vis pamesti,
O kuogreičiausiai kunigą parvesti?
Spaud, sako sopuliai,
Širdį ver dyguliai,
Saugok, Dieve, mirti.

Atverkim akis, dabar išmanykim,
Ko reik mirštančiam, sveiki tai darykim,
Bus tai nepoilgo,
Smertis mus, kaip smilgą,
Pagaus mest į duobę.

Ten kūnas kirmys, baisu bus veizdėti,
Aš ir tu pūsim, kas netur drebėti,
Mirsiu, o kur būsiu?
Dūšia eis, o aš pūsiu,
Kas gal nerūpintis?

Bijai tu smerčio, kurs iš svieto varo,
Bet bijok grieko, kurs peklą at’daro.
Jei smerčio klausysi,
Grieko neįgysi,
Jis duod tokią rodą:

Reik bijoti Dievo, kasdieną minėti,
Jog mirsi, griekų reik atsižadėti,
Bijai gert iš indo,
Kur kirmins įlindo,
Daugiaus bijok grieko.

Reik valdyti norus, atmint pavargėlį,
Dėl meilės Dievo mest duonos kąsnelį,
Kerštus ir girtybes,
Atmesk piktybes,
Nekeikt, netauzyti.

Daryt pakūtą kaskartą sunkesniai,
Prie Sakramentų šventų eit tankesniai.
Šventomis apieromis,
Brangiomis ašaromis,
Maldaut Dievą savo.

Bet kaip ikšioliai jūs tai darydavot,
Jog po spaviednės į griekus grįždavot?
Negal ligonis tverti,
Kad atgal im’ gerti,
Išvemtą tručizną.

Tokia pakūta Dievą permaldausi,
Jei po spaviednės griešyti paliausi,
Neeisi į papratimą,
Imsi gyvenimą
Gerą toliaus vesti.

Bet akli žmonės kad tur papratimą,
Nenor pamesti piktą gyvenimą,
Griekus išpažinę,
Kad muš sau krūtinę,
Sako nebgriešysiu.

Kas neapkantoj tur savo piktybes,
Ir bijos Dievo ant savęs rūstybės,
Nors būt ir pragaras,
Kaip Eleazaras,
Pult gatavs, nebgriešyti.

Regis tai sunku, o išlupti akį,
Reg nesunkesniai? Bet Kristus pasakė:
Velyk vis trotyti,
O dūšią ganyti,
Neg žūt su dviem akim.

Ak, ką padariau! grieks apsuko galvą,
Galybe Jėzau per smertį ir kančią
Taip sunkiai paklydau,
Vos jau beišvydau,
Prapultį prie krašto.

Gaila man, Pone, jog Tave rūstinau,
Ir nuo pakūtos pats atsitolinau,
Aš griešnas skolingas,
Tu stojais rūstingas,
O kur pasidėsiu.

Einu prie Jėzaus, pulsiu jam po kojų,
Bučiuoti ronas aš Jo neperstosiu,
Tegul mane bara,
Ir nuo savęs varo,
Bet aš netolinsiuos.

Jėzau geriausias, tu griešnus užstojai,
Maldaudams Tėvą, kad prikalts kybojai.
Jei mane užstosi,
Viliuos išgelbėsi
Dūšią nuo paskandos. Amen.