O Karaliene, per savo galybes

O Karaliene, per savo galybes,
Gelbi nevieną nuo peklos tamsybės;
Norint griekuose būtų kas baisiuose,
O kad prie Panos švenčiausios šauktųsi,
Duodi loską savo.

Imi po ploščium baisiausią griešninką,
Surištą griekais Dievo priešininką,
Kuris su noru bėg po ploščium Tavo,
Norint griešninką imi už tarną savo,
Gailies prapuolančių.

Kas apsunkintas kančioms didžioms svieto,
Už griekus savo nevalion įdėtas,
Jai atsiduoda į apieką Tavo
Ir prapuolantį gelbi loska savo,
Iš mielaširdystės.

Kurie kalinyj tamsybėn įmesti,
Didžioj nevalioj su pančiais surišti,
Po tavo sparnu jei tikrai verkdami,
Išein užtikro tave garbindammi,
Iš nevalios savo.

Už griekus tavo užstos peklos vartus
Ir patsai velnias įpuls į žabangus,
Tą kožną vieną nuo peklos apgina,
Ir patį velnią po kojų pamina,
Per galybę savo.

Turime viltį mes visi griešninkai,
Duodi patieką kožnam prašančiamui:
At’tolink ligas ir sunkias nevales,
Žinom kad atstos neprietelių galės,
Motina švenčiausia. Amen.