O! Jėzau, atpirkėjau svieto

O! Jėzau, atpirkėjau svieto, kurs esi maloningas,
Paduoti dėl žmogaus griešninko esi ranką gatavas.
Šaukiuos šiandieną aš jau nuliūdęs,
Dar Tau tarnauti viernai neprigudęs,
Prašau padėjimo.

Jėzusas Atpirkėjas Ponas, kokias loskas padarė,
Numirdamas dėl griešninko žmogaus, peklos vartus uždarė.
Garbink šiandieną iš tikros širdies,
Danguj būdamas Jėzusas girdės,
Kad tik Jam tarnautum.

Žianu, jog kožnas katalikas nor dangų sau gauti,
Tėmykis tik ant stono savo, begu moki tarnauti,
Begu nėra širdis griekais sutepta,
Tuštybėms svieto ana uždegta.
Ir visoms bjaurybėms.

Nedaug tu, čionai gyvendamas, dėlei dūšios padarai,
Jei tiktai tau čion gyventi ant to svieto yr’ gerai,
Dabokie ant to, jog tu apsigausi,
Dėl dūšios savo dangaus negausi,
Kad Jam netarnausi.

O kad ne Jėzaus Motina, jau būtumei pražuvęs,
Už tokį nesupratimą tavo, ir pekloj būtum buvęs,
Vienok ji Sūnų savo perprašo,
Už kraują šventą, ik’ vieno lašo,
Išlieto dėl tavęs.

Dabokie, kursai ir doringą gyvenimą čion veda,
Po smerčio vienok ant pakūtos dar čysčiun nuveda,
Ar-gi tu dangų sau suderėjai,
Jogei taip drąsiai kasdien griešyjai,
Ak! ką tu mislyjai.

Šiandieną turi gerą laiką, pakol Dievas malonus,
Prašyk Jo atleidimo griekų, Jisai yra gatavas,
Visus čion tavo griekus dovanoti,
Kad tik širdingai imsi raudoti,
Ir pakūtavoti.

Marija apiekunka mūsų, Karaliene maloni,
Perprašyk tu Karalių dangaus Jėzusą savo Sūnų,
Idant kaltybes mūsų atleistų,
Potam į dangų gyvent nuvestų,
Per amžius be galo. Amen.