O! Dūšia žmogaus kiekviena

1) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „O dūšia žmogaus kiekvieno“ (LTRF pl.1288-07). Pagiedojo: Motiejus Urbanavičius (g.1884, gyv. Leipalingio mst., Leipalingio vls., Seinų apskr.). Užr. Z.Slaviūnas, 1940, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune).

2) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „Oi dūšia, žmogaus kiekvieno“ (LTRF pl.809-03). Pagiedojo: Emilija Vičiūtė (g.1872, kilusi iš Šnikonių k., Šeduvos vls., Panevėžio apskr., gyv. Kaune, Kauno apskr.). Užr. Z.Slaviūnas, 1937, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune).

O! dūšia žmogaus kiekviena,
Atmink ant Jėzaus šiandien:
Atmink ką Jėzus kentėjo,
Kad už mus kraują praliejo.

Veizėk kaip ant kryžiaus kabo,
Dėl griekų žmogaus nelabo,
Viešpats Jėzus nuvargintas,
Visas bjauriai sukruvintas.

Veizėk kaip galva nusvirus,
Smarkių sopulių datyrus,
Aštrių erškėčių vainiku,
Suspausta dėlei griešninkų.

O! kaip veidas Jo kruvinas,
Visas juodas ir mėlynas,
Veidas Jėzuso mieliausias,
Ir už saulę gražiausias.

Akys Jo kraujais užgriuvo,
Ausys ir lūpos išdžiūvo,
Gyslas smarkiai sutraukino,
Kraują šventą ištekino.

Rankos, kojos, taipo trimis,
Prikaltos visos vinimis;
Perdūrė šoną švenčiausią,
Leido lašą paskučiausią.

Visas kūnas nuvargintas,
Silpnas taip baisiai džiovintas,
Nejautė savyj stiprybės,
Dėl žmonių savo kaltybės.

Atmink žmogau, jog dėl tavęs,
Kenčia tas kančias ant Savęs,
Viešpats Jėzus nuvargintas,
Visas baisiai sukruvintas.

O! dūšia kaipo radaisi,
Brangi, jog verta stojaisi,
Idant Dievs prapultį tavo,
Atvaduotų krauju Savo.

Neparsiduok taip niekingai,
Dėl griekų pekloj amžinoj,
Nėra taip neverto daikto,
Kaip kad dūšia miršt prakeikta.

Ant to žmogaus tur atminti,
Jog čia trumpai tur pažinti,
Už tūkstantį metų viena,
Didesnė yr danguj diena.

Dėlto griešyt paliaukime,
Jėzusą mylėt imkime.
Duos čion mums gerai numirti,
Potam pikto nedatirti. Amen