O! Dūšia negal žinoti

Aprašymas

Nata kaip: „Žodžius Jėzaus širdin dėkim“ Tekstas - iš vysk. Motiejaus Valančiaus „Knyga giesmių arba KANTICZKOS“ (1862 m.). Pastaba: korektūros klaidos taisytos pagal 1910 m. leidimą.

O! dūšia negal žinoti,
Kaip iš kūno reiks išeiti,
Kur tu biedna pasidėsi,
Pirmą naktį kur nakvosi.

Jaunas būdams neatbojau,
Dūšios biednos nedabojau,
Regiu, jau reiks man numirti,
Dūšiai nėra kur gyventi.

Ką turėjau čion dvaruose,
Aruoduose ir skryniose,
Turtus visus čia paliksiu,
Ir amžinai nebsugrįšiu.

Vaikai motinos raudojo,
Gentis visi liustavojo,
Turtus sau išsidalino,
Dūšios biednos neatmena.

O, dūšia mano mieliausia!
Kur gyvenimą sau gausi!
Kada smertis tas nežinoms,
Atein kožnam kaipo tyloms.

Kūnas guli čion padėtas,
Dūšiai biednai nėra vietos,
Kur tu dabar prisiglausi,
Kokią vietą kame gausi.

Jei linksmybėse vaikščiojai,
Ilgai ant svieto dūmojai,
Kaip iš kūno reiks išeiti,
Ir ant sūdo Dievo stoti.

Ką uždirbai čion būdamas,
Ilgai ant svieto vargdamas,
Septynias uolektis drobės,
Vos tik uždengtas tas grabas.

Sauso medžio šešias lentas,
Juodos žemės vietos šventos,
Į stuomenį tikt iškastos,
Kur kūns tavo bus užkastas.

Ką čionai dabar paėmei,
Vis ant dūšios sau padėjai,
Jei ką dirbai šventą dieną,
Užrašė velnias kiekvieną.

Apieros Dievui nedarei,
Ubagus iš namų varei,
Kad almužną ir turėjei,
Dievui vienok nežadėjei.

O tai protas mano paikas,
Jogei Dievui buvau šykštus,
Norint ką Dievui žadėjau,
Niekados neišturėjau.

Nėra vietos pasislėpti:
Nuo sūdo Dievo išbėgti.
Geresniai buvo negimti,
Ne kaip užgimus pradingti.

Tad dūšia labai dūsavo,
Priespaudoj didžioj būdama,
Regėdama peklą atvertą,
O dangų nuo jos užvertą.

Turtus jau čionai paliksiu,
Dūšią Dievui atiduosiu,
Gentis visus suprašysiu,
Prieš anuos atsiprašysiu.

Skolas visas išmokėsiu,
O kam kaltas atiduosiu,
Nei viens dykai nepaimsi,
Už šilingą pekloj būsi.

Atmink, prie krikšto kalbėjai,
Kad velnio atsižadėjai,
Ir nuo jo piktųjų darbų,
Aprinkai Dievą už skarbą.

Bet radosi griekų knyga,
Atvadink tu sau kunigą,
Kūną švenčiausią priimkie,
O daugiaus nebegrišykie.

Ak! prie smerčio baisu yra,
Kad reg’ velnių kaip lendryną,
O dūšia labai bijojo,
Kad prie jos velniai skubėjo.

Prieteliai mano mieliausi,
Uždekit grabnyčios žvakę,
Kaip jūs tad mane apšviesit,
Nuo velnio galės atginsit.

Jėzau per Tavo mirimą,
Naikink velnių surinkimą,
O duok griekų atleidimą,
Potam dūšios išganymą. Amen.