O dūšia kiekviena

1) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „O dūšia kiekviena“ (LTRF pl.1269-07). Pagiedojo: Katrė Šilanskienė (68 m., g. ir gyv. Andriūnų k., Daugų vls., Alytaus apskr.). Užr. Z.Slaviūnas, 1940, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune).

2) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „Oi dūšia kiekviena, mislyk sau kasdiena“ (LTRF pl.890-01). Pagiedojo: Katrė Kazlauskienė (56 m., kilusi iš Bobriškio k., Varėnos vls., Alytaus apskr., gyv. Junčionių k., Daugų vls., Alytaus apskr.). Užr. Z.Slaviūnas, 1938, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune).

3) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „Oi dūšia kiekviena“ (LTRF pl.1107-04). Pagiedojo: Katrė Kralikauskienė (53 m., gyv. Ilgakiemio k., Žasliai vls., Trakų apskr.). Užr. Z.Slaviūnas, 1939, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune). Pastaba: Giedama prie mirusio.

4) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „O dūšia kiekviena, mislyk sau kasdien“ (LTRF pl.808-02). Pagiedojo: Emilija Vičiūtė (g.1872, kilusi iš Šnikonių k., Šeduvos vls., Panevėžio apskr., gyv. Kaune, Kauno apskr.). Užr. Z.Slaviūnas, 1937, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune). Užrašytojo pastaba: „Prie mirusio“.

O dūšia kiekviena, mislyk sau kas dieną,
Koks laikas ir vieta yr’ žmogui ant svieto,
Gyventi.

Pakelk tiktai akis, ką tau žmonės sakys,
Sakys smertis greitas, jodo kaipo raitas
Po svietą.

Kunigaikščius, ponus, ciesorius, etmonus,
Iš palociaus dvaro su prasčiokais varo
Iš svieto.

Strielbas ir armotas, ir tai be sunkumo,
Ir ginklų nebijo, taip galę įgijo
Sau smertis.

Nė daugumas tarnų, norint ir narsingų,
Varta ir kareivių ricierių drąsingų
Neapgins.

Daug galingus ponus, visus žmonių stonus,
Kaip sūdžią, taip kriaučių, ricierų ir šiaučių
Im’ lygiai.

Studentus, žėkelius, prasčiokus žmonelius
Prastus išmintingus, mokintus, protingus
Ved’ smertis.

Ponų aukso skrandas, puikius, rūbus brangius,
Sidabro lenciūgus, auksą ir žemčiūgus,
Met’ šalin.

Kupčiai, palūkninkai, randžiai, karčiamninkai,
Nors pinigus renka, bet neišsiperka
Nuo smerčio.

Karalius ir ponus, lygiai ir padonus,
Ak! kokia tai gėda, mužiką, urėdą
Im’ lygiai.

Lozorius ubagus, ir pačius kunigus,
At’trauk nuo altoriaus, pakas’ ant šventoriaus,
Po žeme.

Tėvus nors dvasiško, stono kunigiško,
Našlaičius, bagotus, sveikus ir ligotus
Ved’ lygiai.

Rūstus ir lėčiausius, piktus ir geriausius,
Smertis nors nelabas, guldydams į grabus
Sutaikins.

Ciesorius turtingus, prastus, išmintingus,
Ant baisiausio sūdo, bagočių ir kūdą,
Ved’ lygiai.

Po kloštorius lanko, kunigus atranda,
Nė vieno nelaiko, bet visus išnaiko,
Iš cielių.

Dieve! kas tai yra, asabų neskiria,
Į kloštorius eina, m’niškomis tur vainą
Kasdieną.

O kada nelaba ta smerčio asaba,
Rūstus ir lėčiausius, piktus ir geriausius,
Sutaikins.

Ir jūs, seni diedai, kurie kaip urėdai,
Pečius pilnavojat, ant smerčio ne’tbojat,
Kas tai yr’?

Bobos ir audėjos, marčios ir verpėjos,
Nors stuomenis duosit, bet neišsivaduosit
Nuo smerčio.

Mergos ir jūs, panos, nors duosit dovanas,
Bet į grabus varys ir tenai uždarys,
Ant amžių.

Gražiausias paneles, skaisčiausias mergeles,
Kaip seną, taip jauną, lygiai visas pjauna,
Kaip avis.

Maži kūdikėliai, kurie kaip ėreliai,
Norint verk ir bliauna, ir tuos nepaliauna,
Imt smertis.

Jaunikaičiai, vyrai, kožnas kasdien tikrai,
Mislyk apie smertį, o ne apie kraitį
Ir paną.

Svotai ir jūs, vedliai, maršialgos ir piršliai,
Kitiems pačias pirškit, smerčio neužmirškit,
Dėl savęs.

Gerkit, ulevokit, ir smertį dabokit,
Jūs apie veselę, smertis apie jūs’ kelią,
Rūpinas.

Išves iš veselių, bet ne vienu keliu,
Geriems dangų žada, o piktus ant bado,
Į peklą.

Vieniems duos gerybes, kitus į tamsybes,
Į peklą nuvarys, ir tenai uždarys,
Prakeiktus.

Neprotingi latrai, atsigerkit gerai,
Kaip jūs tenai tversit, kada smalą gersit,
Po smerčio.

Dieną, naktį šauksit, galo nesulauksit,
Kaip vilkai kaukdami, ugnyse degdami
Ant amžių.

Velnių balsais šauksit, smarves peklos mauksit,
Iš akių eis ugnis, o nasrais smalą ris
Griešninkai.

Tėvai, gimdytojai, vaikų lepintojai,
Vaikelius auginat ant kokio nežino,
Sau galo.

Į peklą nugrūsit, su vaikais pražūsit,
Liepsnose degdami, smerčio ieškodami,
Nerasit.

Jei pakūtą n’užduosit, į doras nevesit,
Anų nekorosit, ir mokslo neduosit
Iš anksto.

Ugnyse degdami, kančias kentėdami
Vaikas kūną tėvo, prakeiktas nuo Dievo,
Krims kaip šuo.

Už tai vaikas tėvą, jog malonės Dievo,
Čion nemokindami, ant pikto vesdami,
Pražudė.

Ugnies kančia smarkiai degins kūnus vargiai,
Už piktybes griekų, pildytas dėl niekų,
Prieš Dievą.

Smaloj kūnus virins, mislis dūšių marins,
Jog Dievą galėjo, ale nenorėjo,
Regėti.

O prakeikta vieta, dėl linksmybės svieto,
Ant amžių pražūti, danguje ne būti
Su Dievu.

Nelaimingi žmonės, kur Jėzaus malonės,
Ant žemės būdami, rasti galėdami,
Neieškot.

Ak! prakeikta vieta, kur nėr nieko kito,
Kaip velnių bliovimai, prakeiktų verkimai
Girdėti.

Karaliene dangaus, Motin Dievo Sūnaus,
Duok mums karaliauti, smerčio neragauti,
Su tavim.

Dievo gimdytoja, griešnų užtarytoja,
Duok mums danguj būti, po smerčio nežūti,
Ant amžių. Amen.