O! Dieve geras, tikrai visagalis

Aprašymas

Apie šventą Povilą apaštalą Nata kaip: „Būk sveika Duktė Tėvo Amžinojo“ Tekstas - iš vysk. Motiejaus Valančiaus „Knyga giesmių arba KANTICZKOS“ (1875 m.). Pastaba: korektūros klaidos taisytos pagal 1910 m. leidimą.

O! Dieve geras, tikrai visagalis,
Teisingai garbin Tave visos šalys,
Nes moki širdį kiekvieno suprasti,
Teisius atrasti.

Šventą Povilą, didei karštą žydą,
Galinga akis Tavo kad išvydo,
Beregint davė pažint teisybę,
Savo galybę.

Tas šventas būdams iš žydų gimimo
Todėl mylėdamas savo tikėjimą,
Norėjo, idant krikščionių nebūtų,
Tuojaus pražūtų.

Į Jeruzalių jaunystėj atvykęs
Ir katalikų nemaž jau sutikęs,
Persekojimą didžiausią pakėlė,
Jo širdį gėlė.

Kad Jeruzaliuj’ mūsų jau nebliko,
Vos apaštalai patys bepaliko
Povilas taręs visus išnaikinsiąs,
Ir neblaikysiąs.

Todėl dar kitus nedorus priskyręs,
Kurių karštumą jau buvo datyręs,
Damaškon jojo krikščionių gaudyti,
Ir apsūdyti.

Bet Viešpats savo parodė galybę,
Kelyj’ iš dangaus apėmė šviesybė,
Kurią pamatęs Povilas apjako,
Nebsakė nieko.

Išgirdo balsą: „Povilai, ką darai?
Tu mano vaikus į kalinį varai,
Žinok, jog manęs tu neapgalėsi
Kad ir norėsi!“

Sušuko Povils: „kas tu esi, Pone?
Kaip galiu rasti aš tavo malonę?“
Balsas atsakė: „aš tai esmi Kristus,
Tave pažįstąs.

Eik į Damašką ten tau pasakysiu
Kaip turi elgtis, gerai išmokysiu,
Tenai suprasi Sutvertojaus valę
Ir mano galę.“

Draugai Povilo kad aklą pamatė,
Nuvedė miestan prie sūdo pastatė,
Patys stebėjos, kas bus iš Povilo,
Kursai nutilo.

Per trejetą dienų apaštalas gavėjo,
Pažinti valę Viešpaties norėjo.
Kristus pasiuntė prie ano kunigą,
Kurs gydė ligą.

Atėjęs kunigs, ką beveiki, tarė,
Suteikė krikštą ir akis at’darė,
Povils, pavalgęs, tuojaus visus mokė,
O žydai kriokė.

Aiškiai parodė Kristų esant Dievu,
Išganytoju, visų žmonių Tėvu,
Ir Mesijošium seniai pažadėtu
Per jį regėtu.

Įpykę žydai geidė jį sugauti,
Kaip stulpą vieros veikiausiai išrauti;
To daryti tačiaus negalėjo,
Kad ir norėjo.

Miesto Damaško užrakino vartus,
Jieškojo visur po namus ir tvartus.
Bet katalikai Povilą gelbėjo,
Kaip Diev’s norėjo.

Išbėgęs šventas Arabijoj’ buvo,
Jautė pavojų, tačiaus nepražuvo,
Nedori žmonės ano nepaginė,
Nes Viešpats gynė.

Jeruzolimon paskiaus kad atėjo,
Su šventu Petru gan ilgai kalbėjo,
Jokūbą taipog mažai pažino,
Tėvu vadino.

Kad Povils meldės dvasioje karštybės,
Buvo pagautas į dangaus aukštybes.
Tenai regėjo dangišką linksmybę,
Dievo galybę.

Per tą laimingą dangaus regėjimą
Gavo dvasiškų mokslų išmanymą,
Rados išrinktu vieros mokintoju,
Apsakinėtoju.

Paskiaus į Tarso miestą atkeliavo,
Aplankė tėvus ir giminę savo,
Tenai ir šventas Barnabas atėjo,
Darbą pradėjo.

Abu kasdieną skelbė Dievo žodį,
Ir naujos vieros teisybę parodė,
Abu linkėjo į Kristų tikėti,
Nesidrovėti.

Paskiaus pakliuvo į Antiokiją,
Ten naują Dievo malonę įgijo,
Nes į vyskupus pašvęstas paliko,
Visiems įtiko.

Metus perbuvęs leidos į kelionę,
Visur apsakė Viešpaties malonę,
Persekiojimų nors gana datyrė,
Tačiaus nemirė.

Į salą Ciprą abu kad nuplaukė,
Naujų krikščionių daugybės sulaukė,
Viršininks Povils vierą išpažino,
Dievą garbino.

Jo draugas Elims, žydas burtininkas,
Nedoras žmogus ir didis griešninkas,
Pradėjo mokslą apaštalų peikti,
Ant galo keikti.

Povils apaštals vis tai girdėdamas,
O nutildyti piktą norėdams,
Atsidūsėjęs šiaip į aną tarė,
Taip jį pabarė:

Pakol nedoras žmogau, stirveliosi,
Pakol išversti teisybę norėsi,
Štai ranka Dievo prispaustas stenėsi,
Nes nebregėsi.

Elimas vienoj’ valandoj’ apjako,
Baisiai nuliūdo ir balso nebteko.
Tada be kliūties apaštalai mokė,
Tikt žydai kriokė.

Kad atkeliavo miestan Ikonijos,
Daugel pagonių ir žydų krikštijos;
Bet čia žydelkos sumišimą darė,
Šventuosius barė.

Žydai įtūžę neb’klausė sakymo,
Gyrės turintys gerą tikėjimą,
Dar apaštalus su akmeniais mušė,
Kol buvo dūšia.

Baisiai sumuštus už miesto paliko,
Tos kančios didei apaštalams tiko,
Jogei dėl vardo Viešpaties kentėjo,
Kurį mylėjo.

Ilgai gulėję vėl sylas atgavo,
Nes Viešpats laikė pasiuntinius savo,
Leidos į svietą žmones mokindami,
Krikštą duodami.

Listruose Povils kad raišą išgydė,
Pagonys tokį stebuklą išvydę,
Už Dievą savo anam būt’ linkėjo,
Melsti norėjo.

Apieravot Povils nedaleido;
Iššokęs laukan, rodė savo veidą,
Ir sakės esąs ne Dievu bet žmogum,
Kitiems patogum.

Paskiaus sugrįžo vėl į Jeruzalių,
Pasirodyti kitų savo brolių,
Tenai nusprendė apie žydų drovas,
Kaip gers vadovas.

Po rodos Povils aplankė savuosius,
Mylėjo visus, bet didžiaus geruosius,
Parodė žmonėms nemažus stebuklus,
Nes buvo buklus.

Azijoj’ darbą savo nepabengė,
Macedonijos kraštan dar įžengė,
Paskiaus nuėjo į miestą Atėnų,
Truko kiek dienų.

Aplankė taipog daugel kitų miestų,
Išgydė nemaž nuo velnio apsėstų,
Skaitlių krikščionių tikrai padaugino,
Vierą platino.

Aplankęs visą Grekijos pašalį,
Ryžos sugrįžti vėl į savo šalį,
Reikėjo anam Jeruzaliuj būti,
Ir tenai žūti.

Vos jį barzdočiai bažnyčioj’ pamatė,
Tuojaus sargybes jautriausias pastatė,
Vos tikt išėjus nedori pagavo,
Į nagą savo.

Klegėjo žydai sumišimą darė,
Šaukdamas Povils, ko norite, tarė,
Jog aš apsakau dūšeles nemirsiant,
Amžinai tversiant.

Klegesį didį viršininks išgirdęs,
Kakinos šventą į turmą nuvedęs,
O kada žydai jį užmušti geidė,
Šis neprileido.

Pavojų didį nuo žydų regėdams,
O užlaikyti gyvybę norėdams,
Į Cezariją Povilą nuvedė,
Gerai parėdė.

Vos Apaštalą prie Pestaus nuvarė,
Kad ir nekaltą kalinyj’ uždarė,
Storasta Pestus išleisti žadėjo,
Naudos norėjo.

Džiaugės storasta, Povilą įgavęs,
Tačiaus pinigų nėkokių negavęs,
Ketino žydams vėl aną išduoti,
Ir pakoroti.

Povils jausdams žydų nedorybę,
Storostos Pestaus didę neteisybę,
Ciecoriaus paties sūdo reikalavo,
Kurį ir gavo.

Pestaus neb’tekus, Peliksas pastojo,
Kurie lygia dalia Povilą dabojo,
Paskiaus į laivą aną pasodino,
Rymon bogino.

Ryme švents Povils lygia dalia vargo,
Kareivis buvo pastatyts už sargo,
Mokė kasdieną prie jo ateinančius,
Tiesos jieškančius.

Abu su Petru darbavos išvieno,
Vierą krikščionių platino kasdieną,
Ir pačius sargus pervertė į vierą,
Padarė gera.

Per dvejus metus kalinyj sėdėjo,
Darė ką tiktai daryti galėjo,
Meldė Viešpaties, kad jį išgelbėtų,
Tikrai padėtų.

Neb’galėdams savųjų lankyti,
Ėmė gromatas pas anuos laidyti,
Keturiolika parašė gromatų
Per dvejetą metų.

Kad katalikų įviso daugybė,
Su neužkanta Rymo vyresnybė,
Tuojaus ir aiškiai ėmė persekioti,
Visur gainioti.

Rymo ciecorius Neronas įnirto,
Šventą Povilą su kardu nukirto,
O šventą Petrą prie kryžiaus prikalė,
Ant galų galo.

Gyvybę savo padėjo už vierą,
Be kurios niekaip išganymo nėra,
Dangaus aukštybėj’ užmokesnį gavo
Už darbus savo.

Mes, katalikai, vierą pamylėkim,
Ką reiks kentėti, kantriai išturėkim,
Už tai danguose su šventaisiais būsim,
Daugiaus nežūsim.

Tame dalykai griekai užvis kliudo,
Atneš’ nelaimes ir saužinę žudo,
Saugokimės tad visokių bjaurybių
Ir neteisybių. Amen.