O Dieve, dangaus žemės sutvertojau

O Dieve, dangaus žemės sutvertojau,
Stebuklų didžių, gėrybės šaltini,
Niekados žmonių varguos neparstoji,
Su malone savo kad prisiartini.
Visados esi gailingas ant svieto,
Gelbėdams liūdnus tu kožnoj’ čion vietoj’.

Šlovinga didei Narbonos ponystė,
Kuri išdavė taip didį Patroną,
Montspesulanų miestas toj’ draugystėj’,
Prie kunigaikščio prigulėjo Pono;
Tėvs Jons Akcitens, motina Zinera,
Gražiai gyvena su doringa viera.

Platybės valsčių valdonais būdami,
Patomko savo stone nesulaukę,
Kasdieną meldės, almužnas duodami,
Pakarnia širdžia prie Dievo taip šaukė:
Tegul bus vale Tavo, šventas Dieve!
Dangaus ir žemės amžinasis Tėve.

Graudžiai melsdami ko troško, to gavo,
Iš stono savo turėjo patieką,
Kūdikį Dievas aniems dovanojo,
Su džiaugsmu tėvai drauge pasiliko,
Su ženklu kryžiaus kūdikis užgimė,
Tikrai bus šlovė ir pačiame Ryme.

Kaip kožnas verkdams atėjo ant svieto,
Prie krikšto vardas Rokas buvo duotas.
Taip bus šlovinga tėviškės ta vieta,
Jog per meldimą yra dovanotas.
Krūties maitinimo seredoms, pėtnyčioms,
Nepriėmė motinos, nors davė jam tyčioms.

Ant ano čėso, kada taipo stojos,
Kožnas regėdams daug mislies sau ima,
Tėvas, motina taip labai stebėjos,
Ant to kūdikio po apkrikštijimo,
Taudonas kryžius žiba ant krūtinės,
Kūdikiui pasninks, bet neatranda priežasties.

Augo kūdikis aukšto užgimimo,
Verksmingas dienas išein kūdikystės,
Divogarbingų tėvų gyvenimo,
Atein į dienas doringas jaunystės,
Baimingų tėvų, garbingos jų doros,
Priėmė saviep iš didžiausio noro.

Po savo tokių tėvų numarinimo,
Prie tam užaugęs kaip tikras sūnaitis;
Valsčiai ir dvarai didžio palikimo,
Jam vienam buvo, jog jis tėvūnaitis.
Bet Rokas ant to nelinksma širdžia,
Evangelijos žodžius aiškiai girdžia.

Palaiminimų aštuonių sau vieną,
Kurį ištarė Jėzusas mokindams,
Į širdį dėjo mislydams kasdieną,
Jog palaimingi ubagai, tarydams,
Dangiško mokslo žodžius pildo, daro,
Palieka tėviškę, ein’ iš savo dvaro.

Pameta valsčius dides bagotystes,
Taip savo misle už tikrą pamindams,
Sau apsirinko stoną nekaltybės,
Žodžius Jėzuso tankiai atmindams,
Stojosi tarnu kryžiaus nešiotoju,
Ir tikrai viernu Jėzaus sekiotoju.

Ein’ iš tėviškės tikras tėvunaitis,
Dorą pakaros Rokas aprėdytas,
Rūbus pelgrimo jau nebe-ponaitis.
Ale kaip žmogus pakeleivis kitas,
Kantrybės dorą tą su savim ima,
Prieš vargus, bėdas ant vajavojimo.

Stebuklų vietas trokšdams aplankyti,
Su tokiu noru į kelionę stojo,
Kaipo pelgrimas, kaip ir žmonės kiti,
Ant vargų sunkių nemaž neatbojo.
Čion švento Roko pradžia pelgrimystės,
Aplanko Rymą ir kitas ponystes.

Tokioj’ kelionėj’ n’eina ten, kur dvaras,
Jogei iš savo dvaro jau išėjo,
Pirmiausiai atrand kur špitolėj sergąs,
Ten aplankydams patieką turėjo,
Džiaugsmas jam buvo tenai patarnauti,
Iš sunkių ligų juosius pagelbėti.

Sunki pavietrė Ryme ponavojo,
Ta pati liga vargin kardinolą.
Tokia sunkybe žmonės mirt nestojo,
Parkviestas šventas Rokas ten iš tolo,
Pavietrės ligą, tas dar neprapuola,
Išgydė ženklu kryžiaus kardinolą,

Kad apavietrės liga prasisklaidė,
Po visą žemę valakų ponystės,
O šventas Rokas gelbėt svietą visą geidė,
Kad nepasiektų kitos karalystės,
Kaip baisi ugnis plačiai im’ naikinti,
Štai šventas Rokas troško užgesinti.

Už sunkius griekus, kad Diev’s svietą barė,
Ir tuojaus greitai koroti pradėjo,
Taip šventas Rokas graudžias maldas darė,
Už svietą kaltą daug ašarų liejo,
Tas gerų maldų daryt neperstojo,
Rūstingą Dievą kol nepermaldavo.

Daugel ponysčių tikrai atgaivino,
Per užtarimą to švento patrono,
Kur tankūs smerčiai svietą pargandino,
Rūstingo dangaus permaldavo Poną,
Kur šventas Rokas melsdamas atlankė,
Pavietrės ligą at’tolina tankiai.

Venetų mieste špitolėms ubagų,
Tarnavimą darė taipo-gi iš meilės,
Kur buvo daugel pusgyvių nabagų,
Baisių ligonių gulinčių į eiles,
Ten vienus gydė, kitus retavojo,
Pavietrės ligos nė maž’ neatbojo.

Saidoko striela netyčioms įšautas,
Ilgai skaudingą nukentėjo roną,
Jog iš priepuolio buvo taip užgautas,
Kad tokia valė buvo dangaus Pono,
Bet šventas Rokas saviep nemislijo,
Dėlko tą roną dėl savęs įgijo.

Akvapendentų miestą parkeliavęs,
Tamsioj naktyj’ užklydo ant puščios,
Maistą kūno seniai beragavęs,
Be žmogaus, tenai tenai ant vietos tuščios,
Ten šventas Rokas girioje būdamas,
Didžioj’ kantrybėj’ užsilaikydams.

Kaip pustelninkui Povilui ant girios,
Kasdieną jam nešdavo duoną varnas,
Ir Elijošius pranašas tikros širdies,
Taip lygiu būdu tikras Dievo tarnas,
Abudu buvo taipo lygiai maityti,
Iš ko sau kožnas gali pasidyvyti.

Taip šventam Rokui po medžiu sergančiam,
Kur jį prispaudė tenai badas didis,
Prie žmonių šauktis tikrai negalinčiam,
Šunelis duona maitin jį išvydęs,
Tokiame varge būdams nenumirė,
Dievas kantrybės ano taip datyrė.

Didžiu stojosi Dievo mylėtoju,
Jog Roko maldos buvo išklausytos,
Kad ne tas šventas būtų maldautoju,
Pavietrės ligoms žuvęs būt sviet’s šitas,
Jog šventas Rokas, meldės iš pakaros,
Dievas pavietrę at’tolino greitai.

Tą Dievo malonę, dorybę pelnytą,
Troško priteikti ir savo tėviškei,
Nesisakydams, kad būt nepažintas,
Dėl to gi ano nepriėmė saviškiai,
Svieto yra daiktu rūbus šėnavoti,
Nekaip doringą žmogų paguodoti.

Kad taip parėjo daugel susibėgo,
Su pikta misle ant žiūri akis,
Sūdyj’ sugavę kaip ponystės špiegą,
Bet šventas Rokas niekam nesisakęs,
Nors veidas žibąs, prastai apsirėdęs,
Į kalinį siųstas štai nuo savo dėdės.

Per penkis metus kalinyj’ išbuvo,
Didė kantrybė, savęs neišreiškė,
To švento Rokos doros nepražuvo,
Prie Dievo meldės, tankiai malda aiškia,
Amžių pabaigė be žmogaus tarnystės,
Prie dangaus šviesos, Aniolų draugystės.

Po numirimo toksai raštas rados,
Prie švento Roko, kurs tikt atsišaukia,
Per jo užtartį nedatirs iškados,
Drąsiai iš ligų visokių išplauki,
Ir po šiai dienai ta teisybė yra,
Ligoti žmonės užtiesą, datyra.

Daugel vargstančių žmonių sunkia liga,
Labai prispausti nuliūdę vaitoja,
Jog taip dar smerčio miegu neužmigo,
Atsišaukdami prie Roko šventojo,
O kas gal tokius visus suskaityti,
Kurie stebuklingai yra išgydyti.

Baisi koronė Lenkų žemėj’ buvo,
Pavietrės ligos kad jau platinosi,
Varšuvos miestas ką tikt nepražuvo,
Melst šventą Roką greitai skubinosi,
Kad procesijoj’ abrozdą nešiojo,
Pavietre mirti žmonės tuo nustojo.

Broliai, sesrys, Jėzaus avinyčios
Tokių stebuklų užtikrą datyrė,
Atsišaukdami prie Gruždžių bažnyčios,
Blogai sirgdami, jog dar nenumirė,
Per užtarymą čion Roko šventojo,
Sau netikėtai sveikatos dastojo.

Čion per tris dienas sviet’s kaip tvanas plaukia
Kožnas pribuvęs semia sau patieką.
Bet loskų Dievo šaltinis neišdžiūsta,
Pilnoj’ gausybėj’ visad pasilieka,
Šventasis Rokai, tavo šlovė didė,
Džiaugiasi žmonės abroze išvydę.

O šventas Rokai, šlovingas patrone,
Saugok mus tarnus nuo ligų limpančių,
Per tikrą tavo garbingą malonę
Išklausyk balso prie tavęs šaukiančių,
Idant per tavo šventą užtarymą,
Gautumėm linksmą dangaus gyvenimą. A.