Marija Magdalena, svietą mylėdama

Marija Magdalena, svietą mylėdama,
Palaidūne per ilgus metus ji būdama:
Gyvendama bjaurybėj’ necnatoms pristojo,
Kad Jėzus šalyj’ žydų su mokslu vaikščiojo,
Ta bažnyčion klausyti Ano žodžių ėjo,
Tenai Jėzui mokančiam tarnauti pradėjo.
Rėdyklas ir gražybes svieto apleidusi,
Auskaras su žemčiūgais šalin atmetusi.
Regėdama stebuklus, sekė Dievą savo,
Anam ir sunkybėse didžiausiai tarnavo.
Potam Viešpatį Jėzų kad nukryžiavojo,
Ji po kryžium stojusi karčiai ašarojo,
O kad Jėzų mirusį į grabą įdėjo,
Ir kareiviai per naktį jausdami sergėjo,
Ant ryto anksti mostis su savim ėmusi,
Bėgo graban, o tenai stojosi nuliūdusi.
Geidė kūną patepti, bet kada ieškojo,
Nerado – jau kas ėmė, kalb sau ir raudojo,
Jieško po daržą visur, liūdna vaikščiodama,
O žmogų ateinantį saviep regėdama,
Tar jam: daržininke, Jėzų, kurs gulėjo
Čion, kam-gi jį atėmei, o anas nieko nekalbėjo
Bet sau atsiliepianti, gird’ ilgai meldusi,
Pažįst balsą ir tuojaus išvyst išnykusį,
Bėg’ pas mokintinius aniems sakydama:
Jog su Jėzum kalbėjo, verksmingai šaukdama.
Ėjo potam į girias, ten pakūtavojo,
O už kaltybes karčiai ik’ smerčio raudojo.
Griekus jausdami žmonės paveikslą imkite,
Iš šventos Magdalenos, ir aną sekite,
Tu į dangų nunešta Aniolų rankomis,
Šelpk, šventa Magdalena, mus tavo maldomis.
Išmelsk nuo Dievo mumis griekų atleidimą,
Idant apturėtumėm dūšios išganymą. Amen.