Lenkų karūnoj, žemčiūgai brangybės

Lenkų karūnoj, žemčiūgai brangybės,
Leidai iš savęs pasaulei šviesybės,
Būk, Stanislovai Kostka, pasveikintas,
Stebuklais šlovintas.

Palociau Dievo Traicios pagarbintas,
Meilės motinos, karaliaus šlovintas,
Palikai per mokslą tą tvirtybių vietą,
Bėgai iš svieto.

Per jos malonę, stojaisi apgintas,
Ir nuo jieškančių nebuvai pažintas,
Kad bėgai, namon, Jėzaus surinkiman,
Per jos liepimą.

Ana sveikatoj tave užturėjo,
Kada sūnelį tau ant lovos dėjo,
Atėjo mirštant prie ponų daugybės
Tau ant linksmybės.

Lelija graži paniškos čystybės,
Paveiksle šventas dėl tavo stiprybės,
Aniolai dėjo grabon kūną tavo,
Tvirtybę gavo.

Velnio paveikslus tu kryžiumi trėmei,
Kūną Jėzuso nuo Aniolų ėmei,
Kur ir Barbora, šventa apgynėja,
Prie tavęs ėja.

Malonės Dievo degdamas ugnimis,
Neužgesei šaltais vandenimis,
Švents veidas tavo pradėjo laimingas,
Degti garbingas.

Per tavo maldas, Dievas piktiems duoda
Pataisą, anuos pataisytais rodo,
Tavo pagelba sergantis tvirtintas;
Numirę kelias.

Tavo abrozo velniai bijojo,
Dėlto iš kūno nuo žmonių atstojo,
Didę palaimą turi aukštybėse
Ir žemybėse.

Žemčiūgai brangus iš mūsų giminės,
Melsk Dievą danguj, Lietuvą atminęs,
Tegul myl dūšios mūsų Dievą savo,
Kaipo ir tavo.

Idant per tavo užtartį pas Dievą
Rastumėm loską ir amžiną Tėvą,
Kur Stanislovai Kostka, karaliauni,
Ir loską gauni. Amen.