Laukiam, Pone, griešni žmonės

Laukiam, Pone, griešni žmonės,
Loskos Tavo ir malonės,

Kad po ženklais būdams duonos,
Tikras Dievas mūsų Ponas,

Švenčiausiame Sakramente,
Pasilikdams čion gyventi,

Ir Ostijoj šventoj gyvas,
Kožnoj tikras esi Dievas.

Permainydams dyvnai duoną,
Į švenčiausią savo Kūną,

Idant mūs’ dūšias penėti
Kad gyvastį apturėti.

Teikis, Dieve! padaryti,
Ir iš meilės įstatyti,

Vis dėlei išganymo
Ir amžino gyvenimo.

Tegul Tave visagalis,
Garbin, Dieve, visos šalys,

Ir Aniolai drebėdami,
Garbin Tave regėdami,

Majestotą didį Tavo,
Sutvertojo Dievo savo.

Kad ir pačios Dangaus Dvasios,
Kad nesibijos, sviete rasis,

Ir monarkai ir karaliai,
Nesibijotų jo dideliai;

Kuriam vaiskai ir galybės
Yra nieku prieš stiprybes.

Kurs dangų, žemę ir marę,
Iš nieko vis tai padarė.

Tas kad Ponas taip galingas,
Ir ant mūsų yr’ meilingas,

Kad savo teikeis duoti
Žmogui kūną paragauti.

Jėzus Kristus, mūsų Ponas,
Nors užslėptas ženkle duonos,

Aš nevertas tarnas Tavo,
Kad man tokią loską savo,

Brangus Pone darytumei,
Ir pats į mane eitumei.

Taryk žodį! o bus gana,
Išganymui dūšios mano.

Tegul stojos tai, o Pone,
Kuriam garbė, dėkavonė. Amen.