Kryžiau Kristuso laimingas

Kryžiau Kristuso laimingas,
Tarp visų medžių garbingas,
Prieš tą ant kurio kybojo,
Neaugs niekados girioje.
Tas medis iškėlė save,
Ir saldų vaisių išdavė.

Nuleisk šakas pastiprintas,
Rankas atleisk nuvargintas;
Atmainyk savo baisybę,
Nevargink tikrą Teisybę,
Meilingai iš aukšto kūną,
Nuleisk dangaus karaliūną.

Ant tavęs atrado vietą,
Išganymas viso svieto;
Taviep stojos atnaujintas,
Dangun kelias sugadintas.
Ant tavęs kraujas tekėjo,
Kurį Avinėlis liejo.

Kada prakartėje raudojo,
Jau vis apie tai žinojo;
Jog per taip baisų mirimą,
Šventą suteiks išganymą.
Tad rado tarp bandos savo
Vietą ir tarp latrų gavo.

O meile neišpasakyta!
Ant kryžiaus mirti dėl kito,
Niekas dabar nestotųsi,
Kurs už kitą mirt duotųsi.
Jėzus tada iš malonės,
Darė prieš mus savo žmones.

Reikalas mums neperstoti,
Šiandieną visiems raudoti.
Jausdami Jėzų kybantį,
Ant kryžiaus, o daug kentantį.
Nuo saulės gyvą apalpusį
Avinėlį išdžiūvusį.

Marija Pana veizėjo,
Ant kūno, kurį penėjo,
O suvysčiusi bučiavo,
Iš ko jautė džiaugsmą savo,
Dabar reg rankas ištęstas,
Gyslas visas sutraukintas.

Nebuvo nieks taip verksmingas,
Ir nerados sopulingas,
Kaipo Pana švenčiausioji
Jautės, kad tuomet raudojo;
Jog turiu taip daug kentėti.
Negaliu kur pasidėti.

Vieną sūnelį turėjau,
Kurį iš dangaus pradėjau;
Ir to nustojau šiandieną,
O palikau pati viena.
Taip neiškęstini gana
Sopuliai drasko širdį mano.

Pagimdžiau Jį prie linksmybės,
Nepažinau tos baisybės,
Dabar sunkiai sopulinga
Stojaus ir karčiai verksminga;
O idant tai apturėčiau,
Kad šiuo metu mirt galėčiau.

Idant žemiaus kybotumei;
Sūnau pašalpą gautumei,
Ant galvos Tavo atminčiau
Kraują nuo veido nutrinčiau.
Bet dėl to kryžiaus aukštybės,
Nejausi mano gerybės.

Aniolo žodžiai mainosi,
O Simeono pildosi,
Anas tarė: malonybės
Aš pilna, dabar kartybės;
Bet Simeonas kalbėjo,
Jog sopėt širdis turėjo.

Nėr tėvo, brolio šiandieną,
Neigi prieteliaus nei vieno,
Nerandu palinksminimo,
Geisčiau geriaus numirimo;
Bet juntu žydą bėgantį,
O Sūnaus šoną veriantį.

Motinos, kurios turite
Sūnus, kaip anuos mylite,
Kad numiršt jums iš jų vienas,
Raudojat per ilgas dienas,
Kaip aš ašarų neliesiu,
Kuri kito neturėsiu.

O Sūnau mano mieliausias,
Dabar verksmas kuodidžiausias,
Pirma turėjau linksmybes,
Dabar kenčiu tas baisybes,
Dieve Tėve amžinas!
Išvysk Sūnų Tavo numarintą.

Kurie tą Paną mylite,
Sopulius jos žinokite,
Kaipo ta ant širdies savo
Alpo ir sunkiai dūsavo,
Motin Dievo maloninga,
Suteik mums dangų garbingą.