Kiek tiktai yr’ žmonių

2) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „Kiek tik tai yr žmonių“ (LTRF pl.914-05). Pagiedojo: Katrė Šilanskienė (68 m., g. ir gyv. Andriūnų k., Daugų vls., Alytaus apskr.). Užr. Z.Slaviūnas ir J.Jurga, 1938, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune). Užrašytojo pastaba: „Ubagų.“ Giesmė buvo giedama iš M.Valančiausko sudarytos Giesmių knygos arba kantičkos, išleistos Tilžėje 1913 m.

Kiek tiktai yr’ žmonių iš visokių stonų,
Noris bus sėdintys karaliai ant tronų,
Ar būtų ciecoriai ar ponai dauggalį,
Jei užmiršt ant Dievo ir perženg Jo valią.

Jei dūšios neatmen, rūpinas dėl kūno,
Negelbės jiems aukso ant galvos karūna,
Kas negano dūšios, neužlaiko stono,
Bus atmestas ant amžių, ar tai Jons ar Ona.

Jūs, svieto bagočiai, nepadės jums skarbai,
Jei blogi prieš Dievą yra dūšios darbai,
Nors aukso, sidabro, pripiltumėt mieras,
Visi tai tiek jums padės, kiek pilkos sermėgos.

Kas skarbus mylėdams, o dūšios negano,
Tas griekų sergėtis niekad neišmano,
Jei nori brangiausią skarbą sau atrasti,
Kaip dūšią reik ganyt, rūpinkis suprasti.

Nepadės vyskupams didžia avinyčia,
Nors aukso rūbuos’ vaikščioj’ po bažnyčią,
Jei neguldo dūšios dėl Jėzaus avelių,
Ir eit į dangų nenor ankštu keliu.

Kunigai, Levitai, jei akli būdami,
Ved dūšias griešnųjų patys suklupdami,
Ką mačys, jog yra vadovais griešnųjų,
Jei patys netropys tarpo išrinktųjų.

Šlovingi karžygiai ir vaiskų vedėjai,
Kurie daugel karių atbuvot kareiviai,
Užtikra gal būti didžia jūsų šlovė,
Jei esat ant dūšios tikrai nusiplovę.

Bet jei nekaltą spaudėte siratą,
Jei kaip smelk erškėtis rožes, smelkėt cnatą,
Jei širdys aptekusios yr’ bjaurybėms grieko,
Kad dūšios neganot, vis prapuls už nieką.

Jūs sūdžios, galvočiai, sukti provininkai!
Didi parmanėliai, mandrūs raštininkai!
Išmanote raštus ir svieto suktybes,
Perkratot visokias žmonių neteisybes.

Jei ne pagal Dievo tiesą sūdyjote,
Reiktų apie dūšią gerai padūmoti,
Nelaikas bus dūmot, kad išgirste trūbą,
Nes tenai nemačys suktybė Jokubo.

Visokie vargdieniai, artojai žmonelės,
Jūs žemės kasėjai, pjautojai pievelės,
Kitas prakaitauja dėl savęs ir dvaro,
O naktį nemiegi, jei kelion’ pavaro.

Bet tais darbais dangaus neapturėsi,
Jei per nekantrybę prieš Dievą murmėsi,
Vis priimk nuo Dievo, ganyk savo dūšią,
Žinok, jog prieš vėją dulkę neatpūsi.

Moterys ir vyrai, jūs šliūbą imdami,
Prisiekėt viens antram ranką paduodami,
Gyventi meilėje, santaikoj, vienybėj,
Bet jei per keikimus, būdami rūstybėj,

Namiškius piktinat, vaikams duodat valią,
Girtaujat ir darot prieš stoną sauvalią:
Bėda tam, kas stono savo neužlaiko,
Eis tėvai į peklą, jei ten nuved vaiką.

Jūs našliai ir našlės visados raudojat,
Kad savo moteries ar vyro nustojat,
O apie pagelbą nedūmojat tikrą,
Kaipo pačios, arba gelbėt dūšią vyro.

Jei jūs našlaudami atkakliai darysit,
Užmiršit mirusius, savęs neganysit,
Pagal jūsų darbą bus jums atiduota,
Nes, kaip jūs saikėjot, taip bus atsaikuota.

Jūs, jaunos atžalos, berneliai, panelės,
Šiandieną žydite kaip darže žolelės,
Jauno yr’ tai noras, kad svietui dabotis,
Gražiausiai nešioti ir baltai mazgotis.

Ne dangus jums rūpi, bet save rėdyti,
Nenorit dėl dūšios niekad pamislyti,
Praeis kaipo vėjas ta jūsų jaunybė,
Susikuls kaipo stiklas ta visa gražybė.

Jei savo jaunystėj savęs nevaldysit,
Dievo neatminsit, dūšios neganysit,
Jei prieš gimdytojus priešginą statysit,
Arba vyresniųjų savo neklausysit.

Jei valią sau gavę, atkakliai darysit,
Gražumą tos dūšios greitai nutrotysit,
Jei Dievui su dūšia nepasidabosit,
Nors gražūs, bet sūdan tarp baidyklių stosit.

Klausykitės visi ir, kas tik išmano,
Jog dangun netropys kas dūšios negano,
Griekais jau apteko visi žmonių stonai,
Darykit pakūtą prasčiokai ir ponai.

Nes sunku yr’ griešniems įeiti į dangų,
Ne kiekviens gal rasti aukso skarbą brangų,
Neperstok rūpintis, rūpinkis kasdieną,
Idant tą avelę išganyti vieną.

Jūs tada griešninkai, nusidėję žmonės,
Jei norit išlikti amžinos koronės,
Jei žadat pradėti gerą gyvenimą,
Ir piktą pamesti savo papratimą.

Jei dūmojat griekų bjaurybes nuplauti,
Padoriai gyventi ir dangų sau gauti,
Eikit prie Marijos, rasit užtarimą,
Pagal to Bernardo švento aprašymą.

Jei žmogau, jis sako: Dievui nusidėjęs,
Prie ano sugrįžti neturi nodiejos,
Bijais eit prie Dievo dėl griekų sunkybės,
Numanai, jog tave koros už kaltybes.

Eik-gi prie Marijos, nes Jėzaus Motina
Permaldaus Sūnų per savo prašymą,
Kaip gal tau Dievs per ją vis nedovanoti?
Kad per ją ir Sūnų teikės griešniems duoti.

Dėlto aš ir baimėj, kaip griešninks didžiausias,
Prie Tavęs, Marija, atbėgu pirmiausias,
Atsižadu sunkios šėtono nevalios,
Į kurią įpuoliau per griekų sauvalias.

Tu užtarytoja suspaustų krikščionių,
Teikeis iš nevalios maurų ir pagonių,
Gelbėti kalinius ant dūšios žūstančius,
Kad liepei išpirkti nevalioj’ esančius.

O Motin’, nors esam griekų nevalninkai,
Vienok Tavo tarnai, broliai, brosvininkai,
Prašom, pasigailėk ant mūsų dūšelių,
Srgėk kad neklysčiau eidams geru keliu.

Tu gelbėjai žmonių tūkstantis tūkstančių;
Maurų ir pagonių nevalioj kentančių;
Viliuos, jog ir mane nuo savęs nemesi,
Jei tikrą pakūtą darantį regėsi.

O aš baigdams amžių, kad ateis adyna,
Šauksiu, kaip Bernardas: o Dievo Motina,
Dar to negirdėjau, kad tu tokį tarną,
Kurs jieško apiekos, ir glaudžias po sparnu,

Arba atmetusi būtumei prašantį,
Ir neišklausiusi taviep dūsaujantį,
Prašau, meldžiu ir aš pakol turiu sylą,
Priimk mane mirštant, Jėzaus Motin miela.
Amen.