Kas gal ašaras man duoti

1) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „Kas gali man ašaras duoti“ (LTRF pl.918-05). Pagiedojo: Katrė Šilanskienė (68 m., g. ir gyv. Andriūnų k., Daugų vls., Alytaus apskr.). Užr. Z.Slaviūnas ir J.Jurga, 1938, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune). Užrašytojo pastaba: „Giesmės prie mirusio.“ Giesmė buvo giedama iš M.Valančiausko sudarytos Giesmių knygos arba kantičkos, išleistos Tilžėje 1913 m.

Kas gal ašaras man duoti,
Smertį Jėzaus apraudoti,
Ant kryžiaus užkabintas,
Avinėlis sukruvintas.

Tegul kožna širdis plyšta,
Iš gailesčio, jog Pons miršta;
Griekai mūsų sukruvino,
Patį Dievą numarino.

Kurs regėdams negailėtų,
Širdį kaip uolą turėtų,
Jog ir pačios uolos kietos,
Plyšt anos ant kožnos vietos.

O už uolas ir akmenis,
Kietesnė griešninko širdis,
Kada smertį regėdami,
Poną mūčyj griešydami.

Jog tam nekalčiausiam Ponui,
Grieks yr kotu ir tironu,
Tu užmušei kryžiavodams,
Atpirkėjo neatbodams.

Žodį vieną Jėzus tarė,
O ronos žiūri į tave,
Balsu rona šaukia kožna,
Perstok kryžiavoti Poną.

Nutilo Jėzus mieliausias,
Kraujs ein iš ronų švenčiausių,
Šauk, idant griešyt perstotų,
Ronų daugiaus neužduotų.

Kožna šaukia balsu rona,
Sukruvinta nuo tironų,
Mes kraują liejam dėl tavęs,
Tu liek ašaras iš savęs.

Šaltinis kraujo taip didelis,
Tegul nors vienas lašelis,
Į širdį mano įpuola,
Pusiau plyšta kaip uola.

Čion po kryžium puolam Tavo,
Širdis mūsų jau gatava,
Raudot už griekų daugybes
Ir nepabaigtas piktybes.

Kad galėčiau perprašyti,
Daugiaus Dievą nerūstinti,
Bjauriais griekais širdies mano,
O garbinčiau vardą Tavo. Amen.