Kas nor Panai Marijai tarnaut

Kas nor Panai Marijai tarnaut, per Jos už-
tarimą išganymą gaut; tur Ją širdingai pa-
sveikint, kalbėdams Karunką, Mariją šlovint.

Kuri Pana tarnui savamui, apreiškė pustel-
ninkui vienamui; tardama: kas taip mane svei-
kins, tas nuo Sūnaus mano malonę įgys.

Tai girdėdams Bernardas šventas meile Ma-
rijos visas perimtas, abrozą Jos tankiai lanky-
dams, kalbėjo karunką dar mažu būdams.

Taip uždegtą širdį turėjo, ir malonės Dievo
didei norėjo. Tetutei savo kalbėjo, Jog Paną
Švenčiausią karštai mylėjo.

„Turiu vieną Paną garbingą, danguj ir ant
žemės labai šlovingą. Gert ir valgyt nega-
lėčiau, jeigu kokią dieną jos nelankyčiau.“

Toj karunkoj susideda vis: yra tenai maldų
šešiasdešimt trys. Nes tiek metų turėjo
Pana, pakolei ant svieto čionai gyveno.

Per linksmybes ir nuliūdimus, išprašyk dėl
mūsų per tuos meldimus, visiems griekų atlei-
dimą, ir mylistų Dievo apturėjimą.

Pirmą skausmą Pana kentėjo, kad švents
Jons atbėgo į Betaniją. Tardams: „o tetute mano,
bus suspausta širdis tavo šiandieną.

Jau sugautas Jėzus mieliausias, Viešpats mo-
kytojas mūsų brangiausias. Aš regėjau Jėzų su-
rištą ir nemaloningai nuo žydų muštą.

Eikim veikiai pasiskubykim, kuomi galėdami
dėl Jo padėkim. Jei dar gyvą Jėzų atrasim
kaip įmanydami mes Jam tarnausim.“

Antrą skausmą Pana turėjo turėjo, kad pėtnyčios
rytą Jėzų regėjo, kaipo latrą suraišiotą, lenciū-
gą ant kaklo švento uždėtą.

Norėjo tad prisiartinti, bet skausmas neleido
pasikrutinti, tikt jo kančias regėdama, kalbėjo
tuos žodžius graudžiai verkdama.

„O Sūnaiti, saldi linksmybė, spaudžia širdį
mano Tavo kantrybė. Regiu Tave suraišiotą,
prie neteisių sūdžių sunkiai vedžiotą.“

Tretį skausmą Pana turėjo, kad smarkiai nu-
plaktą Jėzų regėjo, erškėčiais galvą subadė, rau-
doname rūbe žydams parodė.

Ketvirtą skausmą vėlei turėjo, kad kryžių ne-
šantį Jėzų regėjo. Trokšto kryžių padėt nešti,
bet sopuliai neleido pasijudinti.

Penktą skausmą Pana turėjo, kad prikaltą ant
kryžiaus Jėzų regėjo. Išvydus Jį apnuogintą,
pridengė nuometu Jo kūną šventą.

Šeštą skausmą Pana kentėjo, kad per tris
adynas Jėzus merdėjo. Saulės šviesa jau neži-
bėjo, mirštančio ant kryžiaus Jėzaus gailėjo.

Raudodama Viešpaties Dievo, atėmė švie-
sybę spinduliams savo. Žemė savyje drebėjo,
visi sutvėrimai raudot pradėjo.

Sekmą skausmą Pana dar gavo, kad nuleistą
nuo kryžiaus kūną bučiavo. Su mostėmis Jį
patepdama, verkė ašaromis aplaistydama.

Dabar sopulius Jėzaus minėkim, ir brangiau-
sią kraują Jo pašlovinkim, Dėlei griešninko
pralietą, idant ano dūšia būt išgelbėta.

Liejo kraują į veidą muštas, kad meldės prie
Tėvo, jog buvo plaktas, išjuoktas ir karūnavotas,
prikaltas prie kryžiaus, šons šv. pervertas.

Pirmą džiaugsmą tur Pana miela, kad buvo
sveikinta nuo Arkaniolo. Antrą, kad aplankė
Elzbietą, trečią, kad pagimdė Jėzų ant svieto.

Ketvirtą džiaugsmą Pana turėjo, kad trys
karaliai Jėzų garbino. Penktą, radus tarp daktarų,
bažnyčioj sėdintį tarp mokslo vyrų.

Šeštą džiaugsmą Pana turėjo, kad jau didžią
garbę Jėzaus regėjo, sekmą kad į dangų paimta,
ir nuo Sūnaus savo karūnavota.

Per tuos skausmus ir per linksmybes, išpra-
šyk dėl mūsų varge kantrybės. Visų griekų
mums atleidimą ir mylistos Dievo apturėjimą.

Tą karunką kada kalbame, nuliūdimus Panos
mes atmename. Ko tikt norės to Ji išprašys,
per užpelnus tos Panos, Dievs mus palinksmįs.

Mes sesutės, drauge broliai, ukvatniai tar-
naukim šventai Panelei. Per galingą jos užtarimą,
Dievas atleis mūsų nusidėjimą.

Šitai tavęs, Panele, meldžiam, ir ant galvos
tavo vainiką dedam. Malone savo Tu mums
padėk ir valandoj smerčio mirštančius gelbėk.

Būk dėl mūsų tikrai meilinga, ir dėl dūšių
čysčiaus mielaširdinga. Idant jau nieks ne
pražūtų, bet po smerčio visi danguje būtų. A.