Kalbu aš liūdnas žmogus

Kalbu aš liūdnas žmogus, taip manyje,

Tavo aš kelius sergėsiu savyje,

Idant liežuvį nuo grieko saugočiau,

Piktai kalbėti jam daugiaus neduočiau.

Užveriu burną prieš piktai kalbantį,

O mane baisiai rūstina klausantį,

Atmindams ant to kaip kurčias tylėsiu,

Piktai nukalbant, širdyje minėsiu.

Sopuliai drasko, širdis nenustoja,

O mislis mano kaip ugnis liepsnoja.

Būdamas tokiam sunkiam suspaudime,

Neišturėjau burnos tylėjime.

Ištariau: duokie man, Pone, žinoti,

Ar ilgai duosi man čionai vaikščioti.

Užtiesą žmogus yra ne kas kitas,

Tiktai kaip indas, vargų pripildytas.

Lygiai taipo, kaipo šešuolėtis vaikščioj,

Negali nieko, tikt lūpomis plokščioj.

Norįs didžiausius pinigus įgytų,

Po smerčio teks jie rankoms žmonių kitų.

Ko-gi aš tada toliaus, Pone, laukiu,

Tavęs tikt trokštu, Taviep rankas traukiu.

Išvalnykie mane nuo griekų mano,

Tegul piktieji nieko nepramano.

O taip užvėręs burną ištylėjau,

Jog Tu padarei taipo, sau minėjau.

Palengvink, Pone, tą sunkią koronę,

Baisi rūstybė Tavo rankos, Pone.

Nes kad koroji žmogų iš rūstybės,

Teisiai tad darai dėl jo neteisybės.

Naikini kaipo kandis jo gražumą,

Niekas ir žmogus, silpnesnis už dūmą.

Išklausyk, Pone, maldos nuliūdusio,

Užtiesų atgis griešna žmogaus dūšia.

Paveizėk, Pone, ant mano verkimo,

Neturiu liūdnas čion paraminimo.

Esmu kaip svečias trumpai ant to svieto,

Kaip tėvai ir aš kitiems liksiu vietą.

Duok man Tu, Pone, čion maž atilsėti,

Idant galėčiau bent atsidūsėti.

O kada ats’eis skirtis su tuom kūnu,

Tu patsai, Pone, būk man apiekūnu.

Idant per Tavo nuopelną švenčiausią,

Apturėčiau bent atilsį brangiausią. Amen.