Kaip elnias bėga giriomis trokšdamas

1) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „Kaip elnias bėga giriomis trokšdamas“ (LTRF pl.809-05). Pagiedojo: Emilija Vičiūtė (g.1872, kilusi iš Šnikonių k., Šeduvos vls., Panevėžio apskr., gyv. Kaune, Kauno apskr.). Užr. Z.Slaviūnas, 1937, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune). Užrašytojo pastaba: „Prie mirusių mažų vaikų“.

Kaip elnias bėga giriomis trokšdamas,
Ieško sau versmės gerti norėdamas,
Taip dūšia mano daro dūsaudama,
Tavęs geisdama.

Tavęs, Viešpatie, ieško dūšia mano,
Taviep visados trokšta, kaip įmano.
Kada po Tavo akimis stovėsiu,
Tave regėsiu.

Dieną ir naktį verksmu sotinausi,
Kada nuo manęs neteisingi klausė!
Kur dabar turi apgynėją savo,
Kur Dievas tavo?

Dūšia prie manęs vos gyva sėdėjo,
Ale į dvarus Tavo eit norėjo,
Kad gird nuo žmonių prie savo silpnybės,
Balsą linksmybės.

Dėlko tu, dūšia mano, pavargusi
Esi, jau nebūk toliaus nuliūdusi,
Dievop tu vilkis, Jis gelbėdams tave,
Pašalpą davė.

Norint ant dūšios jausiu nuliūdimą,
Tačiaus turėsiu savo atminimą.
Tave Jordanas ir Hermonas žinos,
Garbės amžinos.

Prapultys gilios ant Tavo liepimo,
Vartus užturi srauniu tekėjimu,
O mane vilnys Tavo kad apniko,
Baisiai ištiko.

Diena pageista maniep artinasi,
Išgauta meile dūšia linksminasi,
Dėlto ir naktį Tau, Dieve, giedosiu,
Garbę atduosiu.

Bet kad dabar Dievs mane apleido,
Apmaudais mano iki karčio veido,
O priešininkai kankint nepaliauna,
Kaip šunys pjauna.

Nes baisininkai kaulus mano laužo,
Klausdami, kąsniais kūną mano graužia:
Kur dabar turi apgynėją savo,
Kur Dievas tavo?

Dėlei ko, dūšia mano pavargusi,
Esi, jau nebūk toliaus nuliūdusi!
Dievui melskis, Tas tavo gelbėjas,
Tas geradėjas. Amen.