Kada giminės dievaičius garbino

Kada giminės dievaičius garbino,
O tikro Dievo dar nebepažino,

Tuokart Viešpats Jėzus ant svieto atėjo,
Ir naujos vieros mokint pradėjo.

Daugybė žmonių bėgo Jo klausyti,
Visi norėjo Dievą pamatyti.

Viešpats nė vieno nuo savęs nevarė,
Bet dar jiems matant daug stebuklų darė.

Regėdams, jogei žmonėms mokslas tinka,
Dvyliką vyrų, žvejų sau išrinko:

Petrą, Endriejų, Joną, Mateušą,
Baltramiejų ir Judą Tadeušą,

Simoną šventą, Jokūbą pirmąjį,
Pilypą, teipog Jokūbą antrąjį.

Didimą, kitaip vadintą Tamošių,
Iskarijotą, nedorą Judoszių.

Tuos apaštalus ypatingai mokė,
Be jų nedarė stebuklo nėkokio,

Išganytojas kaip Petrą pamatė,
Jį viršininku bažnyčios pastatė,

Liepė avinus ir avis ganyti,
Visos pasaulės žmonėmis valdyti.

Dar tarė anam, tu esi pagirtas,
Nes busi visad, kaipo uola tvirtas.

Pamatu busi tu mano bažnyčios
Pirmu piemeniu mano avinyčios,

Bažnyčią mano ant tavęs statysiu,
Visas gimines į tą pavadysiu.

Nė velnei patys n’įveiks ją sugriauti,
Jos neprietelei turės galą gauti.

Jei kuomet klystu kurs iš mano vaikų,
Tu jį parsergėk, pataisyk lyg laiko.

Kuriam tu ant žemės griekus atleisi,
Tą aš danguose skaitysiu už teisų,

O išrišimą kuriems če neduosi,
Nebus išrišti prie manęs danguose.

Kad Viešpats Jėzus rupesčius pabengė,
Ir daugiui matant į dangų įžengė,

Šventas Petras ėmė bažnyčią valdyti,
Viešpaties savo aveles ganyti.

Vieton Judošiaus Motiejų paskyrė,
Daugybę vargų nuo žydų datyrė.

Žydus saugojo, kad daugiaus neb’klystų,
Jauni ir seni tikėtų į Kristų.

Kada bažnyčioj’ tą balsą girdėjo,
Tūkstantis žmonių Kristun įtikėjo.

O naujos vieros rodydams gerumą,
Darė stebuklų didelį daugumą.

Švents Petras pirmus vertė į krikščionis,
Ne pačius žydus, ale ir pagonis.

Nors bjauri žydai pagonis išpeikę,
Tačiaus Apaštals krikštą jiems suteikė.

Erodas Petrą užmušti ketino,
Ir į kalinį tamsų įsodino.

Bet Aniuols Dievo kalinį at’darė,
Išvedęs laukan liuosu jį padarė.

Vos ką nuo pančių ir smerčio išlikęs,
Ėjo tolesnei tėviškę palikęs.

Antiokijon kaip tikt atkeliavo,
Tuojaus uždėjo pirmą sostą savo.

Kada krikščionių daug esant pamatė,
Pirmą bažnyčią čia aniems pastatė,

Tuos katalikus teip dailei išmokė,
Jogei nedoro neb’liko nekokio.

Par kelis metus valdė tą bažnyčią,
Kol praplatino Kristaus avinyčią,

Paskiaus keliavo dar į kraštą kitą,
Evodiušą paliko į vietą.

Kapadocijoj’ vėl ėmė mokinti,
Naujas bažnyčias Viešpačiui statyti,

Par savo darbą ir Dievo gerybę,
Krikštyjo žmonių didelę daugybę.

Bet jogei Rymas buvo pirmu miestu,
Reikėjo, kad but par vierą apšviestu.

Todėl Apaštals, jurion atkeliavęs,
Ir nuo krikščionių veikei laivą gavęs,

Pagal mares su Dievo padėjimu,
Laimingai sveikas atplaukė i Rymą.

Atrado tenai daug ponų ir ponių,
Bet dar daugesnei įvairių išmonių.

Bado gan apsčei pagonių bažnyčių,
Rado daugybę žynių ir žynyčių.

Rado rymėnus be kokios dorybės,
Pasiputusius iš savo galybės.

Rado mokančių daug dailei rašyti,
Nesugiebančių padorei daryti.

Rado žinančius žvaigždžių takų mierą,
O nežinančius, jog viens Dievas tėra.

Kaip menko žvejo niekas neveizėjo,
Tačiaus jis Rymą parkeisti žadėjo,

Kožnas but taręs, iš to nebus nieko,
Ne vilkies veltuo, neturėsi grieko.

Petreli žveji, ką tu padarysi,
Tukstančius žmonių viens neišmokysi.

Vienok apaštals, to neveizėdamas,
Dievop tikt viltį stiprią turėdamas,

Drasei pradėjo pamokslą sakyti,
O Kristaus vieros pagonis mokinti.

Visiems rodyti, jog viens tėra Dievas,
Sutvertojas svieto ir gailingas tėvas.

Jogei dievaičius žmonės išmislyjo,
Dėlto nieks anų nei bemyl nei bijo.

Tą savo kalbą stebuklais tvirtino,
O kietas širdis pagonų krutino.

Ant to parėjo par Dievo galybę,
Jog apkrikštyjo pagonių daugybę.

Augščiausį sostą Ryme sau padėjo,
Nės ten gyventi ir mirti turėjo.

Švents Petras tikros pagelbos sulaukė,
Kada švents Povils į Rymą atplaukė,

Tuokart abudu, darbavos iš vieno,
Viešpaties vierą platino kasdieną.

O jog anuodviem tas darbas pavyko,
Dėlto pagonys didelei įpyko.

Nerons, ciecorius, liepė juos novyti,
Visus krikščionis visur išžudyti,

Tas įsakymas priešingas krikščionims,
Didei patiko nedoriems pagonims.

Visi supuolė vienkart ant krikščionių,
Ne tik ant biednų, ale ir ant ponu.

Žudė po visus kraštus ciecorystės,
Degino, mušė be mielaširdystės,

Švento Povilo garsingo, pagirto,
Ryme pagonys, galvą tad nukirto.

Petras Apaštalas daug pikto datyrė,
Prikalts prie kryžiaus už Kristų numirė,

Krito krikščionių tuokart tokios minės,
Jog Nerons gyrės, visus išnaikinęs.

Petro neb’tekus, Popiežiaus pirmojo,
Mučelninks Linus Popiežium pastojo,

Tą vėl užmušus, po metų keletos,
Buvo paskirtas doras šventas Kletas.

Teip po kits kito Popiežeis budami,
Valdė bažnyčią, viską rėdydami.

Kas tėvui šventam paklusniu nebutu,
Ant dušios savo amžinai pražutu.

Dėkui Tau, Dieve, už tą didį gerą,
Jogei mums davei katalikų vierą. Amen.