Kad žmonėms rūpėtų

Kad žmonėms rūpėtų ateinąs amžius,
Kitaip saugotųs nuo grieko,

Bet jogei smertis, sūds, pekla ir dangus,
Jiems vis tai yra už nieką.

Dėlto kasdieną, kaip sniegs krint dūšios
Ak! skęst į peklos gilumą.

O akli žmonės, dėlko jūs ieškot,
Tyčioms dėl savęs prapuolimo.

Ak, nelaimingi žmonės be proto,
Koks tai apjakims šiandieną,

Be galo gyventi ant amžių ugnyj,
Degti su velniais per vieną.

Dėlko jums patink linksmybės svieto,
Jog už tai būsit koroti.

Užmirštat apie linksmybes,
Kurių reiktų jumis jieškoti,

Kas, klausiu jūsų, išturės ugnį?
Kas galės smalą gerti su siera?

Jei kas iškęstų nors spilkos skausmą,
Bet tokio nėra nei vieno.

Regis daiktas mažas, pabandyk ėmęs,
Tuojaus patirsi teisybę.

Pridėk prie ugnies pirštą, suprasi,
Koksai sopulis karštybės.

Kas man duos akims ašarų šaltinį,
Tikrai pradėčiau pakūtą.

Dieną ir naktį apverkčiau žmonių,
Aklybės baisų apsunkinimą.

O nors kruvinas ašaras liečiau,
Bet ir tai būtų negana.

Prieš tą nuotrotą kad paskęs dūšia,
O žmones ant to nedaboja.

Ateis adyna, vis tai suprasim,
Ir vis pažinsim, kaip ant delnos.

Bet bus per vėlai, prapuldžius dūšią
Negelbės darbas, nei pakūta.

Dabar pelnykit, dabar yr’ laikas,
Jieškokit dangiškų gerybių.

Nes kad prasidės baisi amžinastis,
Tuomet negelbės geri darbai.

Visi ant to svieto nyksta kaip rasa,
Gyvenims praeis adynoj.

Dangaus linksmybės neatsimaino,
Tenai dūsaukit kožną dieną.

Tegul priepuoliai, ligos ir bėdos,
Arba nors kiti tokie daiktai,

Bus jums nesunku kentėt tuos vargus,
Galėsi dangų nupelnyti.

O kad valandoj paskutinės dienos,
Skirsies jau iš to gyvenimo,

Dėl didžios baimės, tad’ neatminsit,
Tą mano čion pasergėjimą.

Dabar klausykit, dabar mislykit!
O ir atminkit ant amžinasties.

Pažinkit grieką, kaip jis yra bjaurus,
Pameskit svieto tuštybes.

O! Jėzau mielas, Jėzau geriausias,
Atstumk nuo akių tamsybes,

Kad nepabengtūs mislydams amžius,
Pasiekčiau dangaus linksmybes.
Amen.