Kad pradžioj’ vieros šventos katalikų

Kad pradžioj’ vieros šventos katalikų,
Daugybė griekų tarp pagonių piktų,

Dioklecijanas, tas ciecorius Rymo,
Naikint norėdams katalikų vierą,

Išdavė dekretą tas terionis piktas,
Nelabas žmogus ir nuo koto tiktas,

Idant krikščionis visur išnaikintų,
Po visą svietą ir niekus neliktų.

Tuo metu šventas Jurgis dar kareivis,
Vyresniu būdams ant vaisko ricieris,

Išdavęs turtus ir dvarus savo,
Ant garbės Dievo kaipo tarnas tavo,

Ėjo į namus drąsiai pas ciecorių,
Prie storastos Rymo ir daugybės ponų.

Drąsia širdžia tenai visiems tardams,
Gelbėt nuo kančių krikščionis norėdams.

Dėlko, ciecoriau, ir jūs ponai rodos,
Terionais ant tarnų Jėzuso radotės,

Stabams ir velniams garbę at’duodate,
O vieros šventos neišpažįstate.

Tai girdėdami, pagonys užsirūstino,
O šventą Jurgį į turmą įstūmė,

Surišę rankas ir kojas smarkiausiai,
Ant krūtų akmenį uždėjo didžiausį.

Per visą naktį po akmens sunkybes,
Kentėjo sopulius už vieros teisybes,

Apieravodams Dievui Tėvui savo,
Kurias iš rankų terioniškų gavo.

O kad atvestas pas ciesorių buvo.
Linksmas ir sveikas nė ten nepražuvo,

Stebėjos labai nelabas terionis,
Dar nuožmesnis stojos nevieronis.

Liepė tad didį geležies ratą dirbti,
Ir aną baisoms vinims apsagyti,

O šventą Jurgį ant rato pririšti,
Ir nemeilingai aną ratą sukti,

Idant jo kūną visą sudrasskytų,
Baisingu smerčiu tenais išnaikytų.

Kurio kūns sklypais taip ant žemės puolė,
Jog kraujas upėms bėgo kožna šale,

Potam melsdams pamažu kaip užmigo,
Ciecorius tarė: jau gyvas neliko.

Tauzydams klausė: Jurgi, kur Diev’s tavo?
Ir už tą vierą kokį smertį gavo.

Ėjo bažnyčion daryti apieras,
Nešdams Apolinui stovylai kvepylas.

Tuo metu didis labai griausmas stojos,
Aniols iš dangaus atėjęs kad rado

Prie švento Jurgio, ir atrišo nuo rato,
Galybę Dievo tą pagonims nešė.

Tai regėdami daugybė pagonų,
Išpažino vierą tikrą krikščionių.

Ir ciesorienė pati išpažino,
Per tikrą vierą pagonis gėdino;

Bet regėdamas ciecorius bedievis
Stebuklus, malonės nuo Dievo nevertas.

Liepė išskirti, kurie išpažino,
Jėzusą Poną ir vierą priima.

Ten visi ėjo linksmai giedodami,
Kančias kentėti, smertį aprinkdami.

Karūną Mučelninkų danguj’ apturėjo,
Terionis anuos, kada užvydėjo,

Nežinodamas daugiaus ką daryti,
O šventą Jurgį, kaipo benaikyti,

Liep’ negesinton kalkėn įkasti,
O trečioj’ dienoj’ nors kaulus išmesti.

Bet šventas Jurgis kryžiumi žegnodams,
Ėjo į kalkes nieko nebijodams.

Ten radę gyvą, sveiką besėdintį,
Visi drebėjo tas kančias kentantį.

Klausė terionis, kokius turi burtus,
Jog išnaikinti taviep negal vieros.

Atsakė šventas: tai Dievo galybė,
Kurios nepažįsti per savo aklybę.

Potam terionis liep’ uždėti batus,
Aštrioms vinimis, geležies prisegtus,

Po visą miestą vadžiot’ stumdydami,
Ant daugel vietų smarkiai kankydami.

Kad antrą dieną ant sūdo atvedė,
Sveiką ir linksmą, ten aną išvydę,

Taipo gyslomis sausomis nuplakė,
Jog kūnas sklypais ant žemės lakstė.

Tas visas kančias, kurias ten turėjo,
Kantriai dėl meilės Jėzuso kentėjo.

Potam trucizną šventam Jurgiu davė,
Bet galės kryžiaus nei vienas neišmanė.

Kad antrą kartą stipresnės jau davė,
Sveiką regėdams, terionis taip tarė:

Pasakykit mumis, žmogau nelaimingas,
Kokius tu turi burtus taip didelius?

Atsakė šventas: tai galybė Dievo,
Suteikta man nuo aukščiausio Tėvo,

Trucizną gerti, nieko neiškadys:
Vardan mano velnius nuo žmonių atvarys.

Liežuviais naujais ten visi kalbėsit,
Ir numirusius iš grabų prikelsit.

Ant ligonių rankas dėsit, ir bus sveiki,
Kurie tos vieros niekados nepeikė.

Tai girdėdamas klausės burtininko
Anastazijušo tuomet bedievninko:

Ką tu atsakai prieš tą nevertingą,
Kurs Apolinui nevierija nieko.

Jei numirusį prikels, ko nei vienas
Nepadaro, tikrai čion mūsų Dievas.

Tar’ šventam Jurgiui, prikelk numirusį,
Kurį seniai žinom čionai supuvusį,

Mes visi tuomet tikrai įtikėsim,
Ir Dievui savo apieras padėsim.

Atsako šventas: žinau tą kytrybę,
Neįtikėsit per savo piktybę,

Vienok dėl žmonių, kurie čion suėjo,
Padarys Dievas tą stebuklą naują.

Kad šventas Jurgis maldas jau pabengė,
Stojos toks griausmas, jog visus išgandė,

Ir numirusį prikeltą regėjo,
Tiems stebuklams Dievo daugel įtikėjo.

Su didžiu džiaugsmu šaukė tarydami,
Katalikų vierą tikrai pažindami.

Ir burtininkas patsai išpažino,
Jog tarp krikščionių nieko pikta nėra.

Ciecorius tada savo apjakime,
Kirto ir žudė tarnus, kaip įmanė.

O šventą Jurgį kalinėn įmetė,
Lenciugais smarkiai visą suraišiojo.

Tenai būdams daug gydė ligonių,
Pavargėlių vargšų ir visokių žmonių,

Linksmindams visus nuliūdusius smutke,
Baimės Pono Dievo kožną vieną mokė.

O kad atėjęs viens žmogus mizernas,
Verkdamas prašė kaipo Dievo tarnas,

Kuriam paskutinis jautis tad pragaišo,
Ir švento Jurgio užtarimo prašė.

Atsakė šventas: eik namon, jau gyvas
Yr, jautis tavo per galybę Dievo.

O kad taip rado, po miestą vaikščiodams,
Didžiu balsu šaukė, Dievą išpažindams,

Galybę ir meilę Jėzuso šlovino,
Vierą katalikų tikrai išpažino.

Išgirdęs ciecorius liepė jį nukirsti,
O šventą Jurgį ant sūdo atvesti,

Kuriam maloniai kalbėjo tarydams,
Pirmiausiu ponu po savęs statydams;

Ant visų dvarų tu vyresniu būsi,
Tiktai stovylai jei pasikloniosi.

Atsakė šventas: bažnyčion eikime,
Su visais ponais miesto at’duokime,

Tuojaus su didžiu džiaugsmu visi ėjo,
Kaip būt kareivį stiprų pergalėję.

Žegnodams kryžium, tai stovylai tarė:
Ar esi Dievu, kad apieros nori?

O velnias, kursai toj’ stovyloj buvo,
Atsakė balsu ir tuojaus pražuvo:

Ne esmu Dievu, bet tikru šėtonu.
Ko gi čion stovi, darai save ponu?

Žmones atpirktus krauju Jėzaus brangiu,
Išvedi iš kelio per savo žabangus!

Kada taip šventas Jurgis ten kalbėjo,
Puolė stovylos visos sutrupėjo,

Velniai prakeikti iš anų bėgdami,
Nevertais esant save pažindami.

Tuojaus pagonių kunigai rūstybės,
Kaipo pasiutę šunys iš piktybės,

Ant švento Jurgio smarkiai šoko,
Ciecoriau, užmušk tokį burtininką,

Kursai mums dievus į sklypus sudaužė,
Ir vierą mūsų visiškai sulaužė.

Bet didžiu balsu šauk žmonės verkdami:
Tikiam į Jėzų ir išpažįstame,

Jog viera šventa yra katalikų,
Kurią pats Dievas per Jurgį paliko.

Ciecorienė stebuklą regėdama,
Puolė po kojų, vierą pažindama,

Atvirai šventam Jurgiui dėkavojo,
Kur aną vieroj šventoj užkavojo.

Vienok ciecorius, aklybėj būdamas,
Visur krikščionis iškirst norėdamas,

Liep šventą Jurgį nekaltą nukirsti,
Ir ciecorienę vienkart išnaikinti.

Čion piemuo geras, gindams avis savo,
Pavedė anas jisai į rankas Dievo,

Didę daugybę žmonių iš nevalios,
Ištrauktas nuo šėtono atvedė ant valios.

Linksmai džiaugdamas padavė galvą savo,
Po mecium koto, kaip tarnas Dievo.

Kursai su Dievu danguj’ karaliauja,
Užtarytoju mums būt nepaliauja.

Visų našlaičių, vargšų, gaspadorių
Yra patronu, geru rėdytoju.

Gyvuolių mūsų tikru apiekūnu,
Sergia nuo ligų, sudraskymo žvėrių.

Užtai mes griešni visi dėkas dedam,
Kaipo patronui tau viską pavedam.

Ubagystę mūsų ir reikalus savo,
At’duodam visus į apieką tavo.

Gyvenimą mūsų dūšios ir su kūnu,
O šventas Jurgi būk mums apiekūnu.

Idant per tavo čion maldas vargdami,
Rastumėm danguj Dievą garbindami. A.