Kad malonų Jėzų mano

Kad malonų Jėzų mano
Žinočiau, man būtų gana,
Daugiaus nieko nenorėti,
Kaip tiktai Aną turėti.

Nors ir turtai ir gerybės,
Visokios čionai gražybė
Tokių akis neregėjo,
Nei ausis žmogaus girdėjo.

Ko tad daugiaus bepageisti,
Kaip tikt Aną nepažeisti,
Kurį už vis taip branginti,
Kaltas esmi aš pažinti.

Jogei labai mums teisingas,
Yra tas Ponas meilingas,
Jėzus Kristus tikras Dievas,
Maloniausias mūsų Tėvas.

Vertas yras garbinimo,
Ir didžiausios mylėjimo,
Jog aukščiausias tur gerybes,
Ir neapimtas gražybes.

Vertas yr’, jog mumis dangų
Pirko krauju savo brangiu,
Kęsdams kančias iš malonės
Už mus griešnus savo žmones.

Yra vertas, jog kaltybes,
Atleid mumis iš gerybės.
Nepabengtas duod tėviškes,
Ir gerybes mums Dieviškas.

Vertas didžio mylėjimo,
Ir didžiausio šlovinimo,
Jog mums atsiuntė geriausią,
Jėzų Viešpatį mieliausią.

Myliu tada visą Tave
Širdžia mano, ne kaip save.
Labiaus, Jėzau mano mielas,
Ir Tau save duodu čielas.

Tu viens būk mano malonė,
Jėzau Kristau, geras Pone,
Gyvenimą čion ant svieto,
Potam duok man danguj vietą. A.