Kad Kristus Dievas mūsų ant žemės atėjo

Aprašymas

Apie šventą Pilypą apaštalą Nata kaip: „Jėzų Kristų Judošius“ Tekstas - iš vysk. Motiejaus Valančiaus „Knyga giesmių arba KANTICZKOS“ (1875 m.). Pastaba: korektūros klaidos taisytos pagal 1910 m. leidimą.

Kad Kristus Dievas mūsų ant žemės atėjo,
Ir mokslą savo šventą apskelbti žadėjo,
Dvylika apaštalų dėl savęs paskyrė,
Kurių širdis regėjo ir vieros datyrė.

Tarp tų skaitos Pilypas šventas ir protingas,
Iš Galilėjos krašto vyras neturtingas,
Tą kad Kristus pamatė mieste Betsaidos,
Kaip Dievo žinioje esant jį beišduos.

Todėl tarė: Pilypai, eik su manim drauge,
Pamesk namus ir vaikus, kurie tave slogia.
Pilyps nuo Dievo savo gavęs loską gausią,
Beregint vis pametęs, Viešpaties paklausė.

Sutikęs pažįstamą vardu Natanėlių
Šiaip į aną prabilo: nes buvo prietelium,
Tarė: tėvai, ar žinai ką tau pasakysiu,
Atradom Mesijošių, eik šen parodysiu.

Vos Kristus Natanėlių einant paregėjo
Šiaip mokytiniams savo apie jį kalbėjo:
Tarė: šitai Pilypas atveda vyrą gerą,
Šitai Izraėlyta, tame vyliaus nėra.

Atsakė Natanėlius: ar mane pažįsti?
Pirmą kartą matydams: meldams bene klysti?
Tarė Kristus: dar pirma jau tave pažinau
Ne kaip po medžio pygos tave pavadinau.

Atsakė Natanėlius: esi mokintoju,
Laukiamu Mesijošium ir Išganytoju.
Tarė Išganytojas: kad mane regėjai,
Balsą mano išgirdai ir jau įtikėjai!

Dabar didesnius daiktus veikiai paregėsi
Jei su manim vaikščiot tiktai panorėsi,
Kad Pilypas už žmogų dabar skaitė Kristų,
O Viešpats nenorėjo, idant ilgiaus klystų.

Būdams didžioj’ pustynėj’ su žmonių daugybe
Norėjo juos pašert per savo gerybę,
Tuokart klausė Pilypo: kame pirksim duonos?
Pats žinojęs, ką dirbsiąs, kaipo dangaus Ponas.

Pilyps tarė: Viešpatie, kas gal juos papenėti,
Pustynėj’ nėra duonos, nėra ir ko gerti,
Yra vaikinas turįs vos kelias žuveles
Ir penkis dar papločius miežinės duonelės.

Bet pustynėj’ kas galės anuos papenėti
Penkis tūkstančius žmonių, kas veiks išgalėti
To neveizėdams, Kristus žmones suvadino
Ir vaikiną su duona saviep pavadino.

Laužė duoną su žuvia ir liepė dalinti
O žmonėms susėdusiems kiek norint valgyti,
Pavalgius liko daugiaus, nekaip pirma buvo,
Švents Pilypas stebėjos, jogei visiems kliuvo.

Suprato, jogei Kristus yra visagalis
Yra Dievu, prie kurio prider visos šalys.
Tas Apaštals mylėjo tikrai Dievą savo,
Dvasios šventos dovanas su kitais įgavo.

Kristui dangun įžengus, į svietą išėjo
Ir nedorus totorius mokinti pradėjo,
Didžius stebuklus darant, darbas anam klojos:
Pagonys ano mokslą ir patį dabojos.

Daugel tūkstančių žmonių į vierą pervertė,
Kurie tos loskos Dievo tikrai buvo verti,
Paskiaus Prigijos kraštan apaštals nuvyko
Ir ten jo šventas mokslas geriemis patiko.

Bet atsirado baisūs nedori pagonys,
Kuriems labai netiko atėjūnai žmonės.
Tie, susirinkę krūvon, ant Pilypo šoko,
Sakė, ko tas valkiozas mūsų žmones mokin?

Sugavę apaštalą su pagaliais mušė,
Vos betvėrė ir kūne švento žmogaus dūšia.
Draskė, pešė, vargino Pilypą be galo,
O būtinai pailsę prie kryžiaus prikalė.

Kad apaštalas šventas ant kryžiaus kabojo,
Idant niekas nenuleistų, nedori dabojo,
Dar surinkę akmenis ant Pilypo leido,
Tų nekurie pakliuvo į šventojo veidą.

Sesuo to apaštalo vardu Marijonė,
Stovėjo po jo kryžium ir dar dvi žmoni.
Taip bekybant Pilypui, kad žemė sukruto,
Tad rūstybę Viešpaties pagonys pajuto.

Šventas meldė Viešpaties, idant nekorotų,
Nežinantiems, ką daro, veikiai dovanotų.
Kad mirusį ant kryžiaus laikyt neketino,
Naktį pagal krikščionis kūną nukabino.

Nukabinę padoriai aną palaidojo,
Bet krikščionių daugybė jo kapą žinojo.
Išgirdęs popiežius Pilypą numirus
Ir daug vargų prie smerčio nuo piktų datyrus,

Liepė vienam vyskupui tą kapą atrasti,
O atradus padoriai jo kūną iškasti.
Vyskupas taip padaręs, į Rymą nuleido,
Nes žinojo, jog tėvas šventasis to geidė.

Ryme sulaukus kūną, kaip šventą priėmė,
O žmonės užtarimo tuojaus melsti ėmė.
Švento Pilypo kūną bažnyčioj’ padėjo,
Kurį paskiau papuošė, kaip tiktai norėjo.

Melskis už mumis, šventas apaštale Dievo,
Būk mums užtarytoju prie Aukščiausio Tėvo;
Prašyk kad mumis gintų nuo bado ir maro,
Kuris vietomis šiandieną dides audras daro.

Kad daleistų gyvulėlius dailiai išauginti,
Nuo baisių medes žvėrių teiktųsi apginti,
Kad lieteliaus dėl mūsų, kuomet reik neskųstų,
Kad vandenys perdaugel ant žemės neplūstų.

Idant rugiai su javais visados derėtų,
O žmonės Dievo mūsų duonelės turėtų. Amen.