Juozapai pamažu, šlovink Jėzų gražų

Aprašymas

Tekstas - iš vysk. Motiejaus Valančiaus „Knyga giesmių arba KANTICZKOS“ (1862 m.). Pastaba: korektūros klaidos taisytos pagal 1910 m. leidimą.

1) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „Juozapai, pamažu“ (LTRF pl.803-03). Pagiedojo: Emilija Vičiūtė (g.1872, kilusi iš Šnikonių k., Šeduvos vls., Panevėžio apskr., gyv. Kaune, Kauno apskr.). Užr. Z.Slaviūnas, 1937, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune).

2) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „Juozapai pamažu“ (LTRF pl.937-03). Pagiedojo: Juozapota Kairienė (78 m., kilusi iš Penionių k., Anykščių vls., Utenos apskr., gyv. Anykščių mst., Anykščių vls., Utenos apskr.). Užr. Z.Slaviūnas, 1938, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune).

3) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „Juozapai pamažu“ (LTRF pl.945-04). Pagiedojo: Anelė-Leokadija Burbienė (35 m., kilusi iš Gudžių k., Daugų vls., Alytaus apskr., gyv. Meškučių k., Varėnos vls., Alytaus apskr.). Užr. Z.Slaviūnas, 1938, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune). Pateikėja giedojo iš Kantičkos (p.27).

4) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „Juozapai, (eik) pamažu“ (LTRF pl.962-03). Pagiedojo: Malvina Grėbliūnienė (38-40 m., kilusi iš Klepočių k., Merkynės vls., Alytaus apskr., gyv. Buciniškių k., Seirijų vls., Alytaus apskr.). Užr. Z.Slaviūnas, 1938, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune).

Juozapai pamažu, šlovink Jėzų gražų,
Regi, jog aš negaliu eiti greitai šiuom keliu.

Turi išmanyti, gali ir matyti,
Dievą saviep nešioju, dėlto silpna vaikščioju.

Jau laikas atėjo, tame gimt turėjo,
Tas pagal apsakymą, duos žmonėms išganymą.

Dėlto tau kalbėjau, jog čionai norėjau,
Mieste vietą įgyti, ant anos pagimdyti.

Nes dabar miestuose, taipo ir namuose,
Dėlei daugybės svieto negausim pigiai vietos.

Girtuokliai velytų, kad kaklus pildytų,
Nekaip mane bėgančią, o šiuo metu vargstančią.

Geriaus čion eikime, laimę atrasime,
Kampe kaniukšlės šitos, negausim vietos kitos.

Jog atėjo diena, laukta ne nuo vieno,
Atpirkėjo gimimo ir svieto išganymo.

Štai rankose mano, kursai svietą gano,
Duod visokias gėrybes iš dangiškos aukštybės.

Štai graudžiai verkiantį ir šaltį kentantį,
Kruvina širdis mano, kur padėt neįmano.

O Juozapas savo Viešpačiui tarnavo,
Paną šventą linksmino ir Jėzusą garbino,

Dėk į ėdžias šieno glėbelį bent vieną,
Taisyk vietą Berneliui, čystos Panos Sūneliui.

Neverk, pana čysta, Tu vargų bendrysta,
Tegul mus nuramina ir širdis palinksmina.

Jėzau suvystytas, gulėk paguldytas,
Šitai tose ėdžiose, pilnai šieno pridėtose;

Gulėk, o Švenčiausias, užmik, o Brangiausias,
Mumis mielas Sūneli, o gražiausias vaikeli.

Asilas ir jautis Viešpatį pajautę,
Ateidami, kvėpavo ant Sutvertojo savo.

Marija šventoji, čystatos pilnoji,
Parmelsk Sūnaitį Tavo, kurs mumis atvadavo,

Juozapai seneli, Tavo mums Sūnelį,
Duok čionai apturėti, potam danguj regėti.

Būkie pagarbintas, Jėzau pašlovintas,
Nuo viso sutvėrimo, už Tavo užgimimą. Amen.