Garbinsiu aš visados Tave

Garbinsiu aš visados Tave, Dievą savo,
O neišeis iš širdies niekad garbė Tavo.

Ponui grįšiuos visados vienaturtei mano,
Nes Jis apveizdoj savo kožną serg ir gano.

Ką girdėdami teisi, puol prie jo rinkdamies,
O Ponui taip geramui dėkavos džiaugdamies,

Atsiliepė man Ponas, kad Jo šaukterėjau,
Ir Jam’ nuraminimą širdies apturėjau.

O kaipo veidas Pono pilnas yr linksmybės,
Ant kurio kad kas veiza, įgauna gražybės,

Tas vargdienis, kad savo Poną šaukterėjo,
Tuojaus nuo Jo pašalpą sunkybėj turėjo.

Aniolas Jo prie kožno teisingo vaikščiojo,
Ir iš priepuolių aną Jis išimdinėjo,

Ragaukite to Pono jūs visokie žmonės,
Kaip Anas mielaširdingas ir didžios malonės.

Laimingas tasai žmogus, kurs taip sau padėjo,
Jog geramui Ponui jis viltį padėjo.

Bijokitės to Pono, tarnai tikrieji,
Niekad nepajus bado namai teisingieji.

Levai smarkūs po girias vaikščio rėkaudami,
Bet nuo Pono ims tarnai vis kiek norėdami.

Klausykit manęs, vaikai, aš jus išmokysiu,
Kaip turit baimėj Pono vaikščiot, parodysiu.

Kas čion nor ilgą amžių ant svieto turėti,
O geras dienas savo pakajuj regėti.

Saugok liežuvį savo nuo apkalbėjimo,
Neturėk kalboj vyliaus ant apieškojimo,

Perstok pikto, būk geras, o ieškok pakajaus,
Laimėj gyvensi, pikto tas amžius nepajaus,

Akis Pono visados veizi ant teisiųjų,
Ausis Pono išklauso balsą maldingųjų.

Iš šaknų išvers Ponas piktą surinkimą,
Į nieką apvers visus, nebus atminimo.

Tiesiaus visuomet Pons prie savęs šaukiančių,
Išklauso ir ištraukia iš rankų spaudančių.

Arti Ponas visiemis žmonėms širdies sutrintos,
Ir mėgsta kožną žmogų dvasios nužemintos.

Daugel pikto ateina ant žmogaus teisingo,
Bet jį Ponas nuo viso gelb ranka galinga.

Saugodamas jo kaulus kožnam nupuolime,
Kad nebūtų pažeisti Jo apveizėjime,

Užmuš piktą piktybę, prapuol piktybėje,
Kurie neapykantoje maldingą turėjo.

Bet taip Ponas sveikatą savųjų viernųjų,
Atpirks juos ir išvalnys nuo minios piktųjų.

O anie išgelbėti jam dėkavodami,
Garbins ir šlovins Vardą Jo nepaliaudami. Amen.