Garbinkim Dievą amžinąjį Poną

Garbinkim Dievą amžinąjį Poną,
Drauge šlovinkim ir šventą Steponą,
Kursai Jėzusą širdingai mylėjo,
Už vierą šventą pirmiausiai kentėjo,

Taip buvo Dvasia šventa pripildytas,
Ir dijakonu buvo pastatytas,
Bažnyčios turtą vargšamis dalino,
Vieros krikščionių pagonis mokino.

Išrodė aniems Jėzų Kristų Dievą,
Jog yra Sūnum amžinojo Tėvo,
Jog Mesijošius yra mums žadėtas,
Nes per jį svietas stojos išgelbėtas.

Visų Pranašų buvo aprašytas,
Jog tur ant kryžiaus mirti pakabintas,
Kad šventas Steponas taip anuos mokino,
Pagonių širdis nė maž nes’minkštino.

Tuojaus nelabi šventąjį sugavo,
Vedė į sūdą prie storastos savo,
Kada Steponas prie sūdžios stovėjo,
Neteisūs žmonės liudyti pradėjo.

Tarė: girdėjom Steponą kalbantį,
Prieš Mesijošių Dievą tauzijantį.
Tada storasta klausėsi Stepono:
Ar taip kalbėjai prieš aukščiausią poną?

Kada šventasis tuos žodžius girdėjo,
Ilgai tylėjęs kalbėti pradėjo:
Neverti esat to daikto norėti,
Krikščionių vieros paslaptis girdėti.

Katras pranašas nuo jūsų atliko,
Per jūsų rankas smerties nepatiko?
Jūsų tai griekai ir piktybė daro,
Jog nuo giminės lig giminės varo.

Jūs gavot tiesą Dievo įstatytą,
Ale per griekus stojos pagadinta.
Ant galo tarė: šitai regiu dangų,
Atvertą man per Jėzusą brangų.

Ir po dešinei amžinojo Tėvo
Regiu sėdintį Jėzų, Sūnų Dievo.
Nelabi žydai, tuos žodžius išgirdę,
Tarsi iš miego giliausio pakirdę,

Tuojaus ant švento Stepono užpuolė,
Ir akmenimis jo kūną sukūlė.
Mušamas šventas ant žydų nepyko,
Tiktai prie Dievo melstisi įniko,

Kad neskaitytų aniems už kaltybę,
Ale atleistų jų griekų daugybę,
Taip iškentėjęs visas kančias savo,
Karūną danguj mūčelninkų gavo.

Šventas Steponai, būk mūsų patronu,
Melskis už mumis prie Jėzuso Pono,
Išprašyk visiems griekų atleidimą,
Dorą kantrybės šventos įgavimą.

Idant iškentę priklastis to svieto,
Apturėtumėm tarp šventųjų vietą,
Jėzau mieliausias žvilgterėk ant mūsų,
Duok mums griešninkams išganymą dūšių.

Teikis išmintį mūsų suvaldyti,
Nuo kančių peklos dūšias išgelbėti.
Marija Pana, Motin’ Sūnaus Dievo,
Užtaryk už mus prie aukščiausio Tėvo,

Permelsk Sūnaitį vienaitinį savo,
Kad mes gautumėm, per užtartį tavo,
Kaltybių mūsų visų atleidimą,
Po smerčio danguj’ linksmą gyvenimą.

Garbė Tau, Dieve, kurs Traicioje vienas,
Per visus amžius ir per visas dienas,
Kursai šventuosius didei numylėjai,
Po smerčio linksmą vietą pažadėjai.

Kursai ant svieto kantriai čion kariauna,
Tasai amžiną ten karūną gauna. Amen.