Garbinkie, dūšia manoji

Aprašymas

Nata kaip: „Dūšia mano, garbink Dievą“ Tekstas - iš vysk. Motiejaus Valančiaus „Knyga giesmių arba KANTICZKOS“ (1862 m.). Pastaba: korektūros klaidos taisytos pagal 1910 m. leidimą.

Garbinkie, dūšia manoji,
Nuo Dievo išaukštintoji;
Prasidžiugo dvasia mano
Dievop, kursai mane gano.

Žvilgterėjo ant lėtumo,
Ant tarnaitės pakarnumo,
O taip jau būsiu vadinta,
Ant giminių pašlovinta.

Jog didi darbai galybės,
Parodys man iš aukštybės,
Galybę Visagalinčiojo,
Ir Jo vardą švenčiausiąjį.

Tau, Pana, neišmieruota
Bus mielaširdystė duota;
Visiemis Dievo bijantiemis,
Ir Jo žodžių klausantiemis.

Parodė galę tvirtybės,
Petimis savo galybės,
Jog puikiausius paniekino,
Dūmas tuščias išnaikino.

Nustūmė žemyn didžiūnus,
Šio svieto visus galiūnus,
O paaukštino mažuosius,
Visus žmones pakarnuosius.

Ant ubago žvilgterėjo,
Išalkusius papenėjo,
Bet taip žmonėms bagotiemis
Davė pasilikt tuštiemis.

Priėmė saviep už vierną,
Izraėlių savo tarną,
Neužmiršo išpildymo,
Viešpats savo žadėjimo.

Ką kalbėjo su šventaisiais,
Abraomu ir senaisiais
Tėvais, tai mums ištesėjo,
Kada Sūnus Jo atėjo.

Garbė būk Tėvui Aukščiausiam,
Ir Ano Sūnui mieliausiam,
Su Dvasia šventa vienamui,
Dievui Traicioj amžinamui. Amen.