Garbė Tau, Dieve

Garbė Tau, Dieve, kurs per šventus savo
Parodei žmonėms tikrą valią savo,
Jogei suteiki šventiesiems tvirtybę,
Kurios ne perveik svietiška galybė.

Tokią malonę švents Ignacas gavęs,
Nė truputėlio nebgailėjo savęs,
Kad Kristus Jėzus mokindams keliavo,
Motinos nešė prie Jo vaikus savo.

Priėmė Kristus ir maloniai tarė,
Tokiems Tėvas mano dangų atidarė,
Ir jūs, jei norit į dangų pakliūti,
Turit kaip vaikai, be kaltybės būti.

Tarp kitų buvo tas Ignelė mažas,
Juodų akelių malonus ir gražus,
O palaimintas nuo Viešpaties Dievo,
Aprinko Aną už meilingą tėvą.

Nuo pat jaunystės į Kristų tikėjo,
Garbinti aną liglaiko pradėjo,
Švents Jons apaštals jį vieros išmokė,
Džiaugės ne kartą iš vaikelio tokio.

Šventas Ignacas kad suvis paaugo,
Kiti krikščionys priėmė už draugą,
O matydamas esant didei gerą,
Suprato veikiai praplatinant vierą.

Kad Evodius vyskupas numirė,
Antiokijos žmonės aną gyrė,
Tuojaus susėję Ignacą išrinko,
Nes-gi numanė, jog Viešpačiui tinka.

Kursai būdams pašvęstu vyskupu,
Nesigailėjo savo aiškių lūpų.
Žydus krikštijos ir pagonis mokė,
Niekuomet žmogaus nėkokio nepeikė.

Visus pagonius perversti ketino,
O darbus savo stebuklais tvirtino,
Taip dailiai šventam aveles beganant,
Bedirbant gerai, kaip tiktai įmanant,

Trajanus, ponas Rymo ciecorystės,
Eidamas mušti Partų karalystės,
Antiokijoj vos ką apsistojo,
Dievaičius savo širdingai globojo.

Meldė, idant karėj ano neprastotų,
Pergalėjimą Partų dovanotų,
Bet prie ciecoriaus pagonys atėjo
Ir šiaip nedorai tauzyti pradėjo.

Sakė čia gyven vyskupas krikščionių,
Kursai didelei neužkent pagonių,
Jei nori, pone, dievus numaldyti,
Turi vyskupą smerčiu nužudyti.

Trajanus tuojaus šventą pavadino,
Didei maloniais žodžiais jį kalbino,
Tarė, štai seni, tave išaukštinsiu,
Pirmu kunigu Rymo padarysiu,

Jei tiktai dievus mūsų pagarbinsi,
Ir seną vierą nieku išpažįsi.
Atsakė vyskupus: o stipriausias pone,
Ką nedarysi per savo malonę!

Tačiau dievaičių jūsų negarbinsiu,
Nei klaidžios vieros jūsų n’išpažinsiu.
Ciecorius tuojaus vyskupą išvarė,
O tarnai veikiai kalinin uždarė.

Liepė ciecorius į Rymą nuvesti,
Ir kaip maistą bestijoms išmesti,
Vos ką Trajanus toliaus išvažiavo,
Vyskups daugesnei atilsio negavo.

Su gel’žies pančiais vyskupą apkalė,
Ir nenuėmė lig kelionės galo.
Baisiems kareiviams nuvesti įsakė,
Kurį kelionėj ne kartą jie plakė.

Į Smirnos miestą vyskups atkeliavęs
Ir kelias dienas poilsio įgavęs,
Prie katalikų į Rymą nurašė,
Ir to nuo brolių ypatingai prašė,

Idant jo kančios niekaip nekliudytų,
Daleistų, kad jį bestijos prarytų.
Dabar parašė daug kitų gromatų,
Kelionėj buvo per pusantro meto.

Keturis šimtus mylių kol perėjo,
Gel’žiniai šventam didei įkyrėjo,
Pratrynė kojas ir pažeidė rankas,
Kentėjo vargšas sopulius ne menkus.

Ryman dešimtis kareivių jį vedė,
Kurie kelionėj ir nakvynėj rėdė,
Neleido šventam niekuomet gavėti,
Nei pasimelsti, nei-gi atsilsėti.

Nors šventas senis eiti neb’galėjo,
Šį tačiaus mušė, stūmė ir skubėjo,
Dienų ne metų į Rymą nuvarė,
Kaip apsūdytą kalinyj uždarė.

Pakilo kalba, jog vyskups Sirijos,
Vyras padorus, kurs smerčio nebijos,
Yra neseniai į Rymą atvestas,
Ir bus po ryto bestijoms išmestas.

Kada išaušo diena užsakyta,
Suėjo žmonių krūva nuo pat ryto.
Šventas, išgirdęs bestijų kriokimą
Ir stebančių nekantrų laukimą,

Tarė: poneliai, nešnekėkit niekus,
Nei-gi mislykit, jog kenčiu už griekus,
Aš dėlto esmi smerčiop apsūdytas,
Ir tuojau būsiu nuo liūtų prarytas,

Jog Dievą savo širdingai mylėjau,
Nuo Jo atstoti niekaip nenorėjau,
Vos tokius žodžius vyskupas pabengė,
Išleisti liūtai jo kailį nuengė.

O jog Ignacas grumties neketino,
Tuojaus jo kūną liūtai sulamino.
Taip liūtams mėsa šventojo patiko,
Jog stambius kaulus apgraužtus paliko.

Tad katalikai, kaip tiktai galėjo,
Surinkę dailiai į skrynią sudėjo,
Antiokijon anuos nuvežino,
Ir už palaikus šventus išpažino.

Garbė, Tau Kristau, kursai iš malonės,
Taip pastiprinai savo šventus žmones,
Jog tie už vierą nor patys kentėti,
Skubina savo gyvybę padėti. Amen.