Garbė Dievui ant aukštybės

Garbė Dievui ant aukštybės,
Už Ano didžias gėrybes,
Kursai davė išganymą,
Per Marijos užgimimą.

Ona prie Dievo garbinga,
Šventa ir mielaširdinga,
Per metus ašaras liejo,
Jog vaisiaus neapturėjo.

Bet Dievas ją neprastojo,
Dukterį jai dovanojo.
Per kurią stojos gelbėta,
Giminė viso svieto.

Kiek lapų medis didžiausis,
Ir žvaigždžių medis aukščiausis
Tur, tiek turi garbės savo,
Ona, iš dukteries tavo.

Niekas dar to negirdėjo,
Niekad rašte neregėjo,
Kad prapultyj’ jausti save,
Kurs tai šventai garbę davė.

O! Ona visad garbinga,
Ir vaisiumi tu laiminga,
Užtaryk mus maldoms savo,
Prie Jėzuso anūko tavo.

Būdama pilna malonės
Dievo, šelpi visad žmones,
Akliems duodama šviesybę,
Tremdama velnio galybę.

Linksmink mane nuliūdusį,
Ir žmogų nusidėjusį.
Kad Dievui tiktai tarnaučiau,
Potam išganymą gaučiau.

Ona! Dievo numylėta,
Tu garbė esi ant svieto,
Iš tavęs žvaigždė išėjo,
Kuri Aniolus praėjo.

Tu su šventais karaliauji,
Taicioj’, Dievui viešpatauji,
Prie dukters tav’ Serafinai,
Tarnau taipog Kerubinai.

Teikis ant mūsų atminti,
Ir meilėj’ Dievo tvirtinti,
Apšviesk dūšias tarnų savo,
Geidančius pagelbos tavo,

Idant tave garbindami,
Vardą tavo šlovindami,
Dievą danguj’ atrastumėm,
Ant amžių tau tarnautumėm. A.