Einu dūmoti

Einu dūmoti, bet nebengsiu veikiai,
Užsibovyti, nes ilgai ten reikia,
Nuplėšiau rūbą man per krikštą duotą,
Nešioju dabar griekais subjaurotą,
Nežinau atmainos.

Gailėkis, dangau, ir pūstyne dyka,
Jog čystas rūbas jau kitas neliko,
Pamečiau jį gyvendams ant svieto,
Nutrotyjau sau vietą pažadėtą,
Danguj tarp šventųjų.

O kad žinočiau, jogei tas man sugrįš.
Ir kožnoj dienoj gyvenime slūžys.
Jau ir žabangų velnio nebijočiau,
Kad tiktai čystą sąžinę turėčiau,
Rūbą nekaltybės.

Jau veltu dabar širdis mano rados,
Neatgailėsiu taip didžios iškados,
Jog paniekinau Jėzusą mieliausią,
Per griekus rūbą sutepiau brangiausią,
Krauju Jėzaus nuplautą.

Žinau, griešninko nenor prapuolimo,
Kuris numirė dėlei išganymo,
Visų griešninkų Dievas Sutvertojas,
Pakūtą darant, labai meilingas stojos,
Kaltybes atleisdams.

Labai aš sunkiai griekais nusidėjau,
Dievą užrūstintą už nieką turėjau,
Didžius griešninkus Dievas atvadavo,
Tenai neteko kūno kraujo savo,
Dėl mūsų griešninkų.

O ką aš vargšas dabar bedarysiu,
Ant kryžiaus kojas Jėzaus apkabinsiu,
O jei pavelys, pakolei gyvensiu,
Ir ašaromis griekus numazgosiu,
Per tikrą pakūtą. Amen.