Dieve geriausias, Tėve visagalis

Dieve geriausias, Tėve visagalis,
Tegul garbina Tave visos šalys,
Kursai dangų ir žemę sutvėrei,
Vandenims marių jų kraštus užvėrei.

Aprėdei dangų žvaigždėms žibančiomis,
Papuošei žemę žolėms žydinčiomis;
Taip lygiai žmogų, kurį tiktai nori,
Pripildai dvasia ir darai padoru.

Kada tą svietą atėjai atpirkti,
Dvylika vyrų sau teikeis aprinkti,
Kad Tavo mokslą galėtų platinti,
Po visą svietą nedorus mokinti.

Kad Judošius tą svietą paliko,
Šventas Motiejus į jo vietą tiko,
Nes buvo seniai Jėzaus išmokintas,
Kaip apaštalas Dvasia pripildytas.

Kad švents Motiejus apaštalu stojo,
Po plačius kraštus pasaulės vaikščiojo:
Į Macedoniją šventasis atėjo,
Aklus pagonis mokinti pradėjo.

Su šventu mokslu ir Dievo galybe,
Vedė prie krikšto didelę daugybę,
O kad tam krašte išmokino svietą,
Grįžo prie žydų į paprastą vietą.

O kad neliovės tą mokslą platinti,
Barzdočiai tarės šventą nužudyti;
Tuojaus nelabi Motiejų užpuolė,
Su akmenimis šventąjį sukūlė.

O kad šventasis dvasios nenustojo,
Tuojaus su kirviu galvą sukapojo:
Taip visas kančias kantriai iškentėjęs,
Dėl vardo Jėzaus, tad kraują praliejęs.

Pabaigė visas to svieto sunkybes,
Nupelnė danguj’ amžinas linksmybes,
Ir mes, jei norim danguj’ karaliauti,
Reikia pakutos ir griešyt paliauti.

Valdykim norus, kūno pajautimus,
Atmeskim svieto visus gundinimus,
Dorą ramybės, čystatos mylėkim,
Saldžiausius vardus širdyse turėkim.

Jėzų, Mariją kasdien garbinkim,
Šventą Motiejų patronu aprinkim,
Pulkim prie ano su malone tikra,
Idant už mumis rūpestį darytų.

Idant išmelstų nuo Jėzus mieliausio,
Mumis už griekus gailesį didžiausią.
Idant apverkę mes griekų bjaurybes,
Nupelnytumėm amžinas linksmybes.

Jėzau mieliausias išklausyk meldimo,
Atleidęs griekus, duok mums išganymą,
Idant po smerčio danguje būtumėm,
Veidą švenčiausią Tavo regėtumėm. A.