Dėkui Tau, Jėzau, už Tavo gerybes

Dėkui Tau, Jėzau, už Tavo gerybes,
Jogei iš dangaus žengei ant žemybės,
Gelbėdams svietą nuo peklos tamsybės,
Rodydams kelią į dangaus linksmybes.

Daugel dėl mūsų griekų procevojai,
Kolei ant svieto su mokslu vaikščiojai,
Dėl mūsų griešnų kančias nukentėjai,
Mirdams ant kryžiaus kraują savo liejai.

Numiręs žengei į peklos gilybes,
Išvedei Tėvus šventus iš tamsybės,
Sumynei velnią ir ano puikybę,
Kėleis iš grabo per savo galybę.

Žengdams į dangų su būriu Šventųjų,
Palikai Petrą, piemenį viernųjų,
Idant avinus ir avis ganytų,
Šventą bažnyčią Viešpaties valdytų.

Kad lig pabaigos svieto užlaikytų,
Mokslą Dievišką po svietą platintų,
Norint švents Petras daugel išmokino,
Vienok pagonys aną numarino.

Kad šventas Petras ant kryžiaus numirė,
Tuo šventą Linų ant jo vietos skyrė,
Ir to nebtekus, šventas Kletas stojo,
Bažnyčią Dievo, kaip akį saugojo.

Po pėdų Kleto Klemensas pastojo,
Žūvančių žmonių dūšias retavojo,
Visur pagonis vieros mokindams,
Našlaičius, vargšus krikščionis šelpdams.

Taip daugindamas tarnus Jėzaus Pono,
Mažino skaitlių neviernų pagonių,
Visus ragino už vierą numirti,
Jei reikals būtų ir kančias datirti.

Septynis vyrus mokintus išskyrė,
Surašė vardus, kurs už vierą mirė.
Kur mūčelninkas kraują savo liejo,
Dėl vardo Jėzaus taip daug iškentėjo.

Ką regėdama pagonių didybė,
Skundė Klemensą tuo į vyresnybę,
Jog naikin dievus seno papratimo,
Jog visi žmonės naują vierą ima.

Sūdžia išgirdęs tuojaus rodą darė,
Šventą iš Rymo į Pontą išvarė.
Per jūres plaukė: o tenai atrado,
Krikščionis vargšus ir kentančius badą.

Lygiai ir šventas Klemensas vargdams,
Po aukštus kalnus uolas skaldydams,
Viešpatį Dievą iš širdies garbino,
Tamsius pagonis teisybės mokino.

Šventas Klemensas, Jėzaus garbintojas,
Ir įvairių stebuklų darytojas,
Ant žodžių ano uola akmeninė,
Ant aukšto kalno išdavė šaltinį.

Tokį stebuklą žmonės regėdami,
Bėg’ prie Klemenso Jėzų garbindami,
Išpažindami, jog Išganytojas,
Jėzusas Ponas, svieto atpirktojas.

Ką regėdami storastos pagonių,
Ir garbintojai įvairių balvonų,
Pradėjo visur krikščionis žudyti,
Už vierą šventą įvairiai kankyti.

Kirto ir žudė, katrą tikt patiko,
Taip ir šventas Klemensas gyvs neliko,
Šventą sugavę į laivą sodino,
Stūmė į jūres, gilume skandino.

Tuokart krikščionys ant krašto būdami,
Nuo Dievo Tėvo loskos prašydami,
Idant tą vietą teiktųs parodyti,
Klemenso kūną norėjo matyti.

Išklausęs Dievas, parodė galybę,
Tuojaus perskyrė vandenų gilybę,
Rado bažnyčią marioj’ pastatytą,
Klemenso kūną anoj paguldytą.

Žiūrėk, kaip Dievas tarnus numylėjo,
Gilybėj’ marių kūną apveizėjo.
Ir mes prašykim nuo Dievo malonės,
Idant mažintų už griekus korones.

Dieve mieliausias, iš savo gerybės,
Atleisk mums visiems čion griekų daugybes,
Suminkštink mūsų užšalusią širdį,
Idant išlietų ašaras, kurs girdi.

Idant apverkę čion piktybes griekų,
At’traukę mislis nuo svietiškų niekų,
Keltumėm mislis į dangaus linksmybes,
Nupelnytumėm amžinas gražybes. Amen.