Darželyj alyvų

Darželyj alyvų, alpo Sūnus Dievo;
Regiu Poną savo, krauju prakaitavo,
Baisus smūtkas jį suspaudė:
Kraujo prakaitą išspaudė,
Ak! Jėzau alpstantis,
Pirm kančios mirštantis.

Kieliks karčios kančios Tėvo Tavo rankos,
Ėmei iš malonės, už mus savo žmones;
Aniols iš dangaus atėjo,
Apie kančią jam kalbėjo;
Ak! Jėzau išgandints
Prieš kančią paskandints.

Mokintiniai miega, Tave jau palieka,
Judošius nelabas žydų pulką vedas,
Įpuldams į daržą rodo,
Tave, Jėzau, jiems išduoda;
Ak! išdaviks bučiuodams
Žydams ženklą duodams.

Judošius su savo žydais Jį sugavo,
Kaip greitai įpuolė, kruvinai sukūlė,
Kumštėmis smarkiai mušdami,
Lenciūgą jam uždėdami.
Ak! Jėzau sugautas,
Išdaviku vadintas.

Namuose Ainošiaus, bedievio Kaipošiaus,
Į veidą užgautas, puolė kaipo kaltas.
Kaipošius jo klausinėjo,
Už neteisingą turėjo;
Ak! Jėzau niekintas,
Už piktą vadintas.

Stovi kaip nevertas, sunkio sūdo vertas,
Ant sūdo pagonių: neteisingų žmonių,
Šaukė: Pilotai ne blūdyk,
O! kuo greičiaus Jį apsūdyk,
Ak! Jėzau sulaukei,
Kaipo latrą šaukė.

Pilots neblūdijo, nė Jo nesūdijo,
Siuntė prie antrojo, vyresnio savojo:
Erodas Jį išjuokdamas,
Baltu rūbu apvilkdamas;
Ak! Jėzau vargintas
Ant juoko statytas.

Bardamies gyveno, sandoron suėjo,
Pilots su Erodu – kots su tokiu kotu,
Į rotužę Jį vesdami,
Antrą kartą sūdydami,
Ak! Jėzau ronuotas,
Šen ir ten valkiotas.

Matai ir strošnybes, sūdžių neteisybes,
Ant kančios Jėzusą, Pilotas išduoda.
Sūdijo Jį ant pririšimo,
Prie stulpo dėl nuplakimo.
Ak! Jėzau be provos,
Sunkios Tavo sprovos.

Budeliai prakeikti, liepia rūbus vilkti,
Išvydę kruvinas ronas Jo mėlynas;
Smarkesniai rūbus plėšdami,
Naujas ronas užduodami.
Ak! Jėzau regėjai,
Ant kūno kentėjai.

Rūbus jam nuplėšę prie stulpo pririšo,
Smarkiai Jį plakdami, ronas užduodami.
Muš Jėzų be perstojimo;
Ronų daro atvėrimą.
Ak! Jėzau vargintas,
Kraujas ištekintas.

Nėr kūne šventame, sveikatos visame,
Ir veidas kruvinas, juodas ir mėlynas.
Regėt kaulai visi šonų,
Pilna yra širdis ronų.
Ak! Jėzuso kūnas
Visas jau mėlynas.

Tos kančios negana, jau kitas pramano,
Naujas išmislyjo, erškėčius suvijo,
Ant galvos šventos spausdami
Karūną jam uždėdami.
Ak! Jėzau brangiausias,
Tau kančios baisiausios.

Kraujs iš burnos, ausų bėga kuodidžiausiai,
Iš lūpų ir akių, eina kaipo vanduo.
Iš to didžiaus juoką gavę,
Į rankas lendrę įdavė.
Ak! Jėzau, ak Pone!
Ak! mūsų malone!

Kaipo Jį apdarė, sūdžia Jam taip tarė,
Rinkoj pastatytas, žmonėms parodytas:
Šitai žmogus tokioj lytij,
Ar begal Jis gyvs palikti.
Ak! Jėzau nieks Tavęs,
Negailis kaip savęs.

Sušuko tardami, drąsiai Jį plakdami:
Užmušk, nukryžiavok, taipo Jį pakorok.
Sūdžia pats aniems taip tarė,
Ką jumis pikto padarė?
Ak! Jėzau netarė,
Nieko nepadarė.

Tą jumis išduosiu, latrą Barabošių.
Galit jį užmušti, ar gyvą palikti.
Šauk, Barabošius nevertas
Užmušimo nėra vertas.
Ak! Jėzau niekintas,
Taip sunkiai kankintas.

Tuojaus kaipo smūtnas, Pilotas akrutnas,
Rankas numazgojo, nieko neatbojo;
Dekretą smerties išdavė,
Žydams ant valios atdavė,
Ak! Jėzau išduotas,
Į rankas paduotas.

Kryžių uždėdami, iš miesto stumdami;
Nešė kryžių medžio, patys latrai vedžia,
Ein avinėlis nekaltas,
Apieravots už mus kaltus.
Ak! Jėzau stumdytas,
Ne ant vienos vietos.

Iš miesto vesdami, kryžium sunkindami,
Jėzų išjuokdami, su latrais vesdami,
Ein Sūnus Dievo nekaltas,
Lenciūgu kaklas apkaltas,
Ak! Jėzau kankintas,
Smarkiai nuvargintas.

Motina verkdama, ein paskui alpdama,
Pėdas skaitydama, kožną apverkdama,
Tame kelyj stumdydami,
Parpuolusį muš šaukdami.
Ak! Jėzau! ak Pone!
Ak! mūsų malone.

Taip bedievis svietas, neduod čion jam vietos,
Ką nor piktą darė: nieks Jo neužtarė,
Įpuolė į baisią kančią,
Į žydų baisiausią ranką,
Ak! Jėzau širdingas,
Dėl mūsų meilingas.

Sylos jo mažybė, o kryžiaus sunkybė,
Ant kalno nešdamas, puol veidą kuldamas,
O! tu kalnai baisus esi,
Kaukuolių daugybę neši.
Ak! Jėzaus buvimas,
Baigias gyvenimas,

Iš rūbų plėšdami, ant žemės mesdami,
Prie kryžiaus mušdami, tąso draskydami.
Kožnas kotas *) vine savo,
Rankas Jo smarkiai prikala.
Ak! Jėzaus kantrybė,
Už mūsų kaltybę.

Vinis tad išvydo, kad kiaurai išlindo,
Muša ne aštriomis, lenda su gyslomis,
Ir kojos taipo perkaltos,
Viena vine jos prikaltos.
Ak! Jėzau Tu šventas,
Ant kryžiaus ištemptas.

Su kryžium pakeltas, į duobę įmestas,
Žydai dyvydamies, tarp savęs juokdamies,
Esi tarpo neprietelių,
Priežastis verksmo Aniolų.
Ak! Jėzui padėkim,
Verkti neperstokim.

Maž ir su Aniolais, verkt su Arkaniolais,
Reik verkti daugybes už griekų sunkybes,
Su Motina mes verkdami,
Kančias Tavo atmindami,
Ak! Jėzau kruvinas,
Ronuots ir mėlynas.

Mažai mes verkiame, kad Jo neregime,
Ir priežastis kančių, vis iš mūsų rankų,
Griekai aną nukankino,
Baisiu smerčiu numarino.
Ak! Jėzaus kantrybė,
Už mūsų kaltybę.

Žydai apie rūbus, darė savo čiudus;
Kotai ateidami burtus darydami,
Iš rūbų juokus provyjo,
O! tie juokai Jį mūčyjo.
Ak! Jėzuso rūbai,
Kotams didi juokai.

„Mano neprieteliams, atleisk Tėve aniems“
Prašė iš malonės, už mus savo žmones.
„Nežinodami tai daro,“
Per kančią dangų atdaro.
Ak! Jėzaus kantrybė,
Ir meilės didybė.

Už griešninkus savo duodi Dūšią Tavo?
Latras kad gailėjos, dangų apturėjo.
Jonui apiekon Motiną,
Atiduod aną šiandieną.
Ak! Jėzau geriausias,
Nieku nekalčiausias.

Tėvo apleidimas, o Sūnaus troškimas,
Kenčia iš malonės, už mus savo žmones.
Dar didesnei išjuokdami,
Uksusą – tulžį padavė.
Ak! Jėzaus troškimas,
Mūsų išganymas.

Vis tai nukentėjo, ką raštas kalbėjo,
Didžiu balsu šaukė, Tėvo loskos laukė:
Tėve po pabengtos kančios,
Imk dūšią mano į rankas.
Ak! Jėzau numirei,
Ir akis užvėrei.

Motin Sūnaus Dievo, daugel kenti gana,
Ką tuokart kentėjai, kad ant Jo veizėjai,
Labiaus kad Jėzuso Pono
Perdūrė širdį ir šoną.
Ak! Jėzaus kraujs, vanduo,
Atdarė mums dangų.

Baisios tavo kančios, vis per žydų rankas,
Baisų perdūrimą, tą ant atminimo,
Lygiai Motinai regėti,
Ant širdies vis nukentėti.
Ak! Jėzau kankytas,
Sunkiai numarytas.

Jėzaus numirimą kožnas jau pažino,
Saulės nebregėti, ir žemė drebėti:
Uolos visos pusiau plyšta.
Viešpatį mirštant pažįsta.
Ak! Jėzau ir uolos,
Verkdamos jau skelias.

Bažnyčios uždangos, Dievui atiduotos,
Plyšta ir tos pusiau, Ponui numirusiam,
Grabai patys atsivėrė,
Numirėliai prisikėlė,
Ak! Jėzau kas dedas
Numirėliai kelias.

Du vyru šventuoju, visų vyresniuoju,
Juozaps ir Nikodems im kūną bučiuodams;
Leido nuo kryžiaus verkdami,
Rankas, kojas bučiuodami.
Ak! Jėzau daug ronų,
Ant kruvinų šonų.

Pirmiaus kaip nuleido, nušluostė jam veidą,
Mostimis tepdami, ašaras liedami,
Motina tad, ašaromis,
Brangesnėms ne kaip mostimis.
Ak! Jėzau po kančių,
Gul kūnas ant rankų.

Bučiuoj kūną šventą, jos žyvate imtą.
Kotai prakeiktieji žmonės nelabieji,
Mučydami taip nuplakė,
Maž ką sylos jam beliko.
Ak! Jėzaus kantrybės,
Už griešnų piktybes.

Ant pagrabo Tavo, ir prastyrę gavo,
Kietai suvyniotas į grabą įdėtas.
Motina viena palikta,
Tarė žodį vieną tiktai,
Ak! Jėzau su Tavo,
Dėsiu širdį savo.

Ir mes save dėkim, prie Dievo skubykim,
Jog dėl mūsų mirė ir kančias datyrė.
O prie to persiskyrimo,
Darykim dėkavojimą.
Už Jėzaus kantrybę,
Amžiną gerybę. Amen.