Buvo žmogus bagotas

Aprašymas

Apie smertį S. Lozoriaus ir nelaimingo bagočiaus Tekstas - iš vysk. Motiejaus Valančiaus „Knyga giesmių arba KANTICZKOS“ (1862 m.). Pastaba: korektūros klaidos taisytos pagal 1910 m. leidimą.

Buvo žmogus bagotas,
Auksuotas sidabruotas,
Brangiais rūbais nešiojo,

Visad bankietavojo.
Gėrė ir tancevojo,
Ir puikybę turėjo.

Pakajuj sėdėdamas,
Gerybes turėdamas.
Brolį savo užmiršo,

Regėdams, jog sunkybėj,
Gul prie vartų artybėj,
Nė valgyti neišsiuntė.

Taipogi iš pivnyčios,
Gėrimo nė sklėnyčios,
Nesiuntė ant ulyčios.

Pons krėsle atsirėmęs,
Valgymus saviep ėmęs,
Lozorius badu miršta.

Bagočius vivat šaukia,
Dieną naktį muzika,
Brolis ašarose plaukia.

Ubags vaitoj’ už vartų,
Kent kančias kojų rankų,
Bagočius jo nemato.

Valdyt savęs negali,
Blogai apdengts ten guli,
Dūsau, ak Dieve mano!

Ten vaikščiojo bagočius,
Kur gulėjo Lozorius,
Nuo jo veidą kreipdamas.

Širdies užkietėjusios,
Teipo-gi mislies puikios,
Ir žiūrėt nenorėjo.

Ubags pakėlęs galvą,
Kaip kolieka nesveikas,
Gailingai jam kalbėjo:

Ak! broli čion vaikščiodams,
Eik prie manęs gailėdams,
Lankyk mane vargingą.

Ar ne pasigailėsi,
Regėdamas ronose,
Liepk duot duonos ir druskos.

Susimylėk ant manęs,
Duok lašelį vandenio,
Man dėl atsigavimo.

Regi ronas, skaudulius,
Liežuvis vos-tik kalba,
Viduj, viršuj sopuliai.

Būkie savyj gailingas,
O neužmiršk ir manęs,
Tark man mielą žodelį.

Nebaidosi tas ponas,
Vargšo brolio tam stone,
Kad nebūtų korotas.

Bagočius nuo jo šokęs,
Rankomis išsisprendęs,
Par kiek žingsnių stovėdams.

Tarė: šunie ką kalbi?
Ar su manimi sėdi,
Kad mano genčiu darais?

Ir sakaisi man broliu,
Nežinau, kaip sviets svietu,
Meluoji tai, žebroke.

Man’ lauke darbininkai,
Yra karietos, cūgai,
Ar tu kitas toks ponas?

Turiu dvarus, pakajus,
Turiu prūdus, bravarus,
Skarbai tavo kirmėlės.

Turiu perlus, deimantus,
Ir žvėris tokius paukščius,
O tu, žmogau, žebrokas.

Man’ aksomai, purpurai,
Sabalai ir vilčiurai.
Ant tavęs lopai, skylės.

Vis pilnai krėslų, stalų.
Sienos mano išmuštos,
Su visais pasižinstu.

Tu guli šąšlavyne,
Kaip šuo ėdi iš šukės,
Stalas mėšlų kupeta.

Kur pas tave bankietai,
Gardumai geri skoniai,
Aš valgau, ale ne tu.

Kuris guli patvoryj,
Nei duonos nei vandenio,
Nelygink mane prie savęs.

Ant galo turiu skrynias,
Ir pinigų išteklių,
Nebijausi priepuolio.

Kas gal mane pabaidyt,
Nuo turtų mane varyt,
Skarbus mano išbarstyt.

Tu man asaba kokia,
Spjovė ant mizerioko,
Piktybė turčiaus tokia.

Ir teip nuo tos rokundos,
Ėjo greitai į triobą,
Puikybėms pripildytas.

Lozorius graudžiai verkė,
Stebėdams pečius traukė,
Į dangų paveizėdams.

Būdams visų apleistas,
Ir nuo brolio koliotas,
Niekuom neb’dovanotas.

Nors bestijos iš meilės,
Nešė jam šunes kaulus,
Maitindami silpnybėj!

Laižydami skaudulius,
Gydo ronas, sopulius,
Kūną jo tvirtindami.

Lozorius mirdamas tada,
Duod dūšią Dievui savo,
Angoj brolio gulėdams.

Džiaugsmas ir giedojimas,
Prie Lozoriaus mirimo,
Danguje linksminimo.

Iš vargingo patalo
Lozorių dangun ima,
Šventi dangaus Aniolai,

Pasodina ant sosto,
Ant kelių Abraomo,
Palaimybės karūnoj.

Sveikas, Lozoriau šventas,
Tu pas Dievą priimtas,
Brolis tavo prakeiktas.

Tu vartokie linksmybes,
Žodžiai Išganytojaus,
Ir dūšios atpirktojaus.

Ne daug laiko laiko išėjo,
Kas su bagočium stojo,
Velnių pulkas atėjo.

Daro didį užpultį.
Bagočiui reik perstoti,
Eik į peklos prapultį.

Nedarei testamentų,
Iš kleinotų, deimantų,
Gana verksmo lamentų.

Per vėlai dunksau baimėj,
Regėdamas nelaimę,
Velniai languos ir stoge,

Kad jį smertis užšoko,
Akis viršun iššoko,
Iš gerklės putos eina.

Tada velniai prakeikti,
Kaip šunes įpykinti,
Baisius gylius leisdami.

Pagavę jį kuogreičiaus,
Nuo skarbų, nuo pinigų,
Į peklos amžinas kančias,

Kent nuo dienos ik’ dienos
Teip nelaimingas kančias,
Deg’ visad be pabaigos.

Ant galvos drasko plaukus,
Gailingus daro balsus.
Prie Lozoriaus šaukdamas:

Broli, Lozoriau šventas,
Žiūrėk, kokios man kančios,
Pamirkink marion pirštą.

Bent užliek burnoj liepsnas,
Liežuvį sudegintą,
Gesink mano troškimą.

Lozorius jam atsako:
Bagočiau, sunki roda,
Amžina tavo bėda.

Bagočius tar’: pikts stonas
Mano ponavojimas,
Gailėtis neparstosiu.

Lozorių, brolį savo,
Paniekinau ubagą,
Nors mėšluose gulintį.

Dėl nedavimo duonos,
Kad jam buvo reikalas,
Amžinai aš prakeiktas.

Pabūklai bagotystės,
Priežastis tos koronės,
Kad nedarau apieros.

Už perlus ir lenciūgus,
Kenčiu gel’žies apdangus,
Mokin pekla gailėtis.

Iš aksomų išvilktas,
Ugnyj amžinoj įmestas,
Degu iš visų šalių.

Jau prapuolė gražybė,
Veids išdžiuvo, išblyško,
Nebenoriu zerkolo.

Už dainuškas, muzikas,
Gailingas nutarimas,
Bėda, tankiai šaukimas.

Nėr kad kas pagelbėtų,
Paleistuvystėj būtų,
Drauge bankietavotų.

Vienas degu našlaitis,
Išmestas nuo sidabro,
Vertas esmu nedoras.

Nėra man dabar genčių,
Kurie mane vaduotų,
Iš peklos nevalninką.

Prakeikta ta motina,
Kad pagimdė ant svieto,
Ir žemė, kuri nešiojo.

Prakeiktas mano amžius,
Visos dienos linksmybių,
Kad brolį nužeminau.

Neišeisiu ant amžių,
Iš pekliškų pragarų.
Dievą kad nutrotijau. Amen.