Buvo šventa Darata

Buvo šventa Darata,
Mūčelninke neatskirta,

Kuri brangias gražybes,
Miesto pilių stiprybes,

Paniekino tas ana,
Dėlei panystės stono.

Tikėdama į vierą,
Tikrą Jėzaus apierą;

Regėdamas storasta
Apryciušo miesto,

Kalb’ Daratai meilingai:
Nebūk tu man priešinga.

Nenor Darata būti,
Nei storastai tarnauti.

Čion storasta įpykęs,
Jąją surišti liepęs,

Išdavė tuoj pagonims
At’traukt nuo vieros tikros,

Bet Darata šventoji,
Loskos Dievo pilnoji,

Anuos atved ant vieros,
Tikros Jėzaus apieros,

Kurie tenai dėlei jos,
Ir mučelninkais stojos.

Potam šventa Darata
Buvo ilgai korota,

Ant tortorų pririšta,
Ir rykštėms smarkiai plakta,

Ana šventa raudojo,
Didžias kančias kentėjo,

O ant galo storasta
Liep nukirsti Daratą.

Ten ana šventa savo
Davė po mecium galvą,

Ant kelių klūpodama,
Kraują šventą liedama,

Už kantrybę ir vierą,
Apturėjo karūną.

Vieną panystės savo,
Antrą mūčelninkų gavo.

O mūčelninke šventa,
Būk mums griešniems patronka,

Vargstantiems ant to svieto,
Išprašyk danguj’ vietą. Amen.