Bedieviai prisiartino

Bedieviai prisiartino,
O bažnyčią pabjaurino,
Dieve, Jeruzalem Tavo,
Miestas graudumą įgavo.

Kūnus mėtė numirėlių,
Tavo tarnų ir prietelių,
Paukščiams duod ant surijimo,
O žvėrims ant sudraskymo.

Kraujas jų keliais tekėjo,
Kaipo kada lietus lijo,
O negal nieks atsirasti,
Tuos kūnus žemėn įkasti.

Toks priepuolis artimiemsiems,
Stojos mumis priešingiemsiems,
Ant anų palinksminimo,
O ant mūsų apjuokimo.

Pakolei ant tarnų Tavo,
Laikysi rūstybę savo,
Kurie kaipo mus karšina,
Kaip kokia ugnis degina.

Ant tų, Dieve maloningas,
Išleisk korones teisingas,
Kurie Tavęs pagarbinti
Nenor, nei Tavęs pažinti.

Neatmink ant prastojimo,
Bet ant mūs susimylimo.
Varge šios valandos savo,
Parodyk mums tarnams Tavo.

Duok pašalpą laukiantiemis,
Vardą Tavo šaukiantiemis,
Per šlovės Tavo didybę,
Ištrink mūsų neteisybę.

Kad neteisūs nekalbėtų,
Nei mūsų ausys girdėtų,
Turintis sau apgynėją,
Dievą, kursai jus sergėjo.

Duok už mūsų gyvenimą,
Neteisių išnaikinimą,
Kurie nekaltus vargina,
O tarnus Tavo kruvina.

Siųsk kaliniams padėjimą,
Išgirdęs jų nuliūdimą,
Teikis tiems pašalpą duoti,
Kuriuos jau nor paterioti.

Septyneriokai visiemis,
Mokėk mūsų artimiemis,
Nes ne taipo mus vargina
Kaip Tavo šlovę gadina.

O mes mūsų suėjime,
Amžiną šlovę duosime.
Tav vaikams vis paduodami,
Ir laimint Tave liepdami. Amen.