Balsą iš dangaus girdime

Balsą iš dangaus girdime,
Šviesybę didžią regime,
Kuri apšviečia tamsybes,
Uždeng mūsų neteisybes:

Rykštė Jesso jau pražydo,
Džiaugsmą pasaulė išvydo;
Dievas savo numylėtą
Nusiuntė Sūnų ant svieto.

To Šventi Tėvai trokšdami,
Pranašai geidė laukdami,
Tą Dievas svietui pažadėjo,
Žmogų, kurs gelbėt turėjo.

Tą idant žaltys suvestų,
Taipo iš Rojaus išmestų,
Vaisių draustą nutraukino,
Pagundęs suvalgydino.

Dėlto iš Rojaus išgintas,
Ir ant vargų išstatytas,
Bet Dievs iš susimylėjimo,
Teikės duot jam išganymą.

Aniolas Panai kalbėjo,
Ką pranašystėj turėjo,
Jog gimdys Sūnų Garbingą,
Dovydo veislė bus laiminga.

Imk, sviete, palinksminimą,
Lauk jau dangaus atvėrimo:
Iš kur ein ant tos žemybės
Dievas iš savo gerybės.

Ir jūs Aniolai, džiaukitės,
Vertai iš to linksminkitės,
Jog įsikūnys dėl svieto,
Dievs gerybės verks padėtas.

Džiaukitės, visi garbingi,
Taipo jūs, žmonės verksmingi,
Ein mūsų Išganytojas,
Raudančių palinksmintojas.

Linksminkis, senas Adomai,
Linksminkis ir Abraomai,
Jog rand iš giminės tavo
Svietas išganymą savo.

Ir tu, Dovydai, džiaukisi:
Štai Karalius artinasi,
Kursai užsės sostą tavo,
Platindams galybę savo:

Džiaukis, kiekvienas vaikeli;
Motin ir čysta panelė;
Šitai Pana Sūnų gimdo,
Tą klystantį svietą rimdo;

Pas ją kad Aniols atėjo,
O tuos žodžius iškalbėjo:
Dieve! aš tarnaitė Tavo,
Stokis pagal žodžius Tavo.

Garbinga tokia žemybė,
Kuri mums daro linksmybę:
Dievą saviep atvadina,
Nuliūdusius atgaivina.

Pana nuo Tavęs geidžiame:
Tegul tą meilę gauname,
Idant mes per prastojimą
Ne trotytumėm išganymą.

Išmelsk mums prie Sūnaus Tavo,
Kursai svietą atvadavo,
Idant meilę atrastumėm,
Tenai su Juom gyventumėm. Amen.