Ateis, Pone, prapulti

Aprašymas

Nata kaip: „Marija Magdelana“ Tekstas - iš vysk. Motiejaus Valančiaus „Knyga giesmių arba KANTICZKOS“ (1862 m.). Pastaba: korektūros klaidos taisytos pagal 1910 m. leidimą.

1) ARCHYVINIS GARSO ĮRAŠAS. „Ateis, pone, prapultis“ (LTRF pl.1239-03). Pagiedojo: Cecilija Baužienė (42 m., gyv. Kargaudų k., Rodūnės vls., Lydos apskr.). Užr. Z.Slaviūnas, 1940, Lietuvių tautosakos archyve (Kaune). Giedama prie mirusio.

Ateis, Pone, prapulti, reikia padėjimo,
Kurio ne trokštu, tiktai Tavo pribuvimo.

Ant Tavo atsiduodu valios ir taip tariu,
Vietoj džiaugsmo sunkybes kenčiu, kaipo galiu.

Vienok aš tai nuo Tavęs, gelbėtoji mano,
Priimu, dėkavoju, kaip širdis išmano.

Esmu kaip vandens lendrė, kuri išdžiūvusi,
Kaip tiktai vėjas užgaun, randas sulūžusi.

Arba kaip lapas žalias šalčiais pavirintas,
Nuo medžio savo tikro tuojaus yr’ atskirtas.

Kuris ant žemės puolęs, kaip niekas stojosi,
Tiktai jo ūžimo dykai kurs bijosi.

Taipo ir aš, o Pone be pagelbos Tavo,
Nupuolu, kaipo lapas, gyvenime savo.

Duok patogią skalsybę man, Pone aukščiausias,
Turto ir ubagystės nedaleisk, mieliausias.

Turėdams didžius turtus aš užmiršiu Tave,
O ubagystėj sunkioj prakeiksiu pats save.

Netikėk nė viens laimei, turtų surinkimui,
Nes kiek valandoj arčiaus esi apvilimo.

O kad šiandieną duos laimę ryto gal atimti:
O nelaimėj nepadės ir broliai prigimti.

Nes tie, kurie su tavim taip tankiai sėbravo,
Ne tau anie kloniojos, bet turtybėms tavo.

Daugel pikto ateina ant žmogaus teisiojo,
Bet nuo tokio niekados Dievas neatstoja.

Sergėdams, idant ano kaulas ir mažiausias,
Nejaustų pažeidimo, bet būtų čieliausias.
Amen.